Kai balsai tave šaukia

Naktinis pasivaikščiojimas su pasekmėmis

Dar kartą stipriai sugniaužusi pagalį, giliai įkvėpiau ir iššokau iš mano slaptavietės. Kovingai surikusi iš visų jėgų užsimojau, bet mano ginklas buvo tiesiog ištrauktas iš rankų taip ir nepasiekęs savo tikslo. Iškart atšokau nuo tamsaus silueto laukdama jo puolimo. Tada ant mėnulio užslinkęs debesis pasitraukė į šoną ir blanki šviesa parodė tą kurio ieškojau - prieš mane stovėjo Leoren. O veide švytėjo nuostaba, vienoje jo rankoje buvo katana, kitoje - mano pagalys, kurį jis galiausiai numetė ant žolės. Stovėjau sustingusi, nežinojau kaip tūrėčiau elgtis. Jis atrodė toks pat pasimetęs kaip ir aš, nes prakalbo tik po kelių akimirkų:
-Gal galiu paklausti ką tu čia veiki??
Ar jo balsas visą laiką skamba taip paslaptingai??
-Ammmm...iš tikrųjų aš ieškojau tavęs,- prisipažinau ir jis suraukė kaktą:
-Kodėl ieškojai manęs?
-Tu išėjai nieko nesakęs ir dingai. Galvojau, kad tau kažkas atsitiko....
-Ir todėl tiesiog pabėgai nuo Lamirau??- pertraukė mane Leoren tačiau jis nebuvo piktas ir jo balsas skambėjo linksmai. Atrodė taip tarsi sakydamas tai jis bandė sutramdyti juoką. Nežinodama ką tūrėčiau atsakyti nuleidau akis į žemę.
-Tu jaudinaisi dėl manęs??- staiga paklausė jis surimtėjęs ir aš iškart pažvelgiau į Leoren.
-Žinoma,- atsakiau nedelsdama ir nebegalėdama nukreipti žvilgsnio šalin.
Jo veido bruožai sušvelnėjo ir staiga Leoren šyptelėjo. Tūrėjau pripažinti: mėnulio šviesoje jis atrodė tikrai gundančiai. Nesugebėjau atsispirti ir taip pat atsakiau jam šypsena.
-Ar bent pagalvojai kas galėjo tau atsitikti?? Aplink beveik visada vaikštinėja Šešėliai ieškodami naujų aukų. Rasti tave be apsaugos būtų jiems tarsi didysis prizas,- Leoren bandė kalbėti rimtai, tvirtai. Tai nepavyko, todėl galiausiai jis ir vėl pasidavė šypsenai:
-Iš tavęs tikrai galima tikėtis visko.
Taręs tai jis dar labiau prisiartino. Leoren darė tai taip profesionaliai, kad net nesugebėjau pastebėti kai jis jau buvo visai arti. Aš nedariau išvis nieko. Tik stovėjau ir kvailai šypsojausi negalėdama sutvardyti manyje šėlstančių jausmų.
-Žinai, tūrėčiau pakviesti Lamirau ir pasakyti, kad jau radau tave, bet manau, kad vakarinis pasivaikščiojimas jam tikrai nepamaišys,- nuo jo veido nesitraukė šelmiška šypsena.
Kaip tik tą akimirką prisiminiau mano planą. Tai buvo puikus laikas ištaisyti visas klaidas. Todėl sukaupusi drąsos likučius prakalbau pakankamai tvirtai, bet tyliai - juk nenorėjau, kad Lamirau mus išgirstų:
-Leoren, atleisk man už viską ką padariau. Tu visada elgeisi teisingai. Aš buvau ta, kuri visada klydo ir toliau tai daro. Aš nebenoriu pyktis...nebenoriu tavęs skaudinti.
Jis įdėmiai klausėsi ir nieko nesakė. Tik žvelgė į mane. Tada ištiesęs ranką švelniai perbraukė per mano skruostą. Šis jo poelgis tiesiog užgniaužė kvapą, o oda dilgčiojo nuo netikėto prisilietimo.
-Viskas jau seniai yra atleista,- tamsiose Leoren akyse paslaptingai žvilgėjo mėnulio pilnatis.
Stovėjau sustingusi. Bijojau padaryti kažką neteisingai. Galiausiai jam prisiartinus dar labiau mūsų kūnai susilietė. Ir vėl tas elektros smūgis... jausti jo šilumą, kvapą buvo tarsi svajonės išsipyldimas. Pilve plazdėjo drugeliai ir jaučiausi taip tarsi galėčiau skristi.
Pajutusi jo ranką ant mano liemens nebesugebėjau blaiviai mąstyti. Suvokiau tik vieną - jeigu dabar šiek tiek pasistiebčiau pasiekčiau jo lūpas...

Šį kartą trumpesnė 😊 lauksiu komentarų ❤ tikiuosi jums patiks