Kai balsai tave šaukia

Dabartį apsunkinanti praeitis

Lamirau:

Aš netūrėjau būti čia. Žinojau tai, bet tiesiog nesugebėjau susilaikyti. Erika per daug priminė ją. Galbūt Serajos plaukai buvo šiek tiek tamsesni, tačiau kūno sudėjimas buvo labai panašus.
Dabar jos kopija stovėjo prieš mane ir tai gniaužė kvapą. Tos akys, lūpos, netgi kai kurie judesiai sutapo. Jau ankščiau tai pastebėjau, tačiau stengiausi ignoruoti. Stengiausi meluoti sau pačiam nors tiesa buvo akivaizdi.
Šlapi Erikos plaukai stambiomis sruogomis krito ant jos pečių ir tai sužądino visus gražius, bet ir skausmingus prisiminimus. Praėjo beveik 70 metų, bet aš vis dar jaučiausi taip tarsi tai būtų buvę vakar. Vėl mačiau ją brendančią į vandenį. Stebėjau jos šelmišką šypseną ir spindinčias akis, kviečiančias prisijungti ir mane. Aš nedelsiau.
Būtent čia pirmą kartą pasibučiavome...pasidavėme jausmams, kuriuos draudė taisyklės. Ji buvo kilminga ir susižadėjusi. Būsima karalienė, kuriai jau nuo gimimo buvo pažadėtas ilgas ir kankinantis santuokinis gyvenimas be meilės. O aš - paprastas kareivis. Tik po jos mirties sugebėjqu pakilti keletu žingsnelių aukščiau ir tapti įtakingesniu, bet ankščiau buvau niekas. Tik vienas iš daugelio.
Abu žinojome kokia bausmė lauktų mūsų jeigu visa tai išaiškėtų. Tačiau nesustojome. Tiesiog negalėjome. Tikriausiai niekada nepamiršiu tų slaptų pabėgimų iš rūmų, pasivaikščiojimų mėnulio šviesoje ar gilių, daug sakančių žvilgsnių būnant viešumoje. Buvome laimingi nors ir netūrėjome šviesios ateities. Tačiau šiai meilės istorijai buvo lemta tapti trumpai ir baigtis tragiškai.
-Lamirau?? Galbūt galėtum nustoti taip į mane žiūrėti ir pagaliau atsakyti??- į realybę sugrąžino susinervinusios Erikos balsas. Tik dabar suvokiau, kad jau keletą minučių buvau paskendęs prisiminimuose....nors ir draudžiau sau tai daryti.
Tikriausiai stengdamasis vėl susigaudyti dabartyje užtrukau kiek per ilgai, nes Erika pažvelgė į mane keista veido išraiška:
-Viskas gerai??
Jos balsas skambėjo susirūpinusiai ir akimirką susimąsčiau ar galėčiau jai tai papasakoti. Galbūt pasijusčiau geriau?? Deja, mano šaltas protas buvo greitesnis nei širdis:
-Taip, man viskas gerai.
Taręs tai iškart pradėjau eiti atgal, kad neapsigalvočiau. Erika sekė mane tylėdama, bet galėjau jausti jos deginantį žvilgsnį įremtą man į nugarą. Ji nepatikėjo manimi ir aš žinojau, kad dabar ją tiesiog žudo begalinis smalsumas. Ir būtent ši mintis privertė šyptelti.

Erika:

Kad ir kas nutiko prie ežero buvo keista. Jo elgesys - tiesiog nepaaiškinamas. Ir nors tai nuskambės labai keistai, tačiau jaučiausi taip, tarsi būčiau išdavusi Leoren. Nors, iš tikrųjų, nedarėme nieko uždrausto. Tiesa??
Man buvo labai įdomu apie ką jis mąsto, tačiau tiesiog neišdrįsau paklausti. Be to, kad išvis kažką sužinočiau. Grįžus atgal į proskyną Lamirau atsisėdo jam būdingoje vietoje prie laužo ir elgėsi taip tarsi nieko nebūtų nutikę. O aš tiesiog nežinojau kaip tūrėčiau jaustis. Buvau tokia išsibalškiusi, kad eilinį kartą bevalgydama kažką keisto, net nepajutau skonio!!
Susirinkę daiktus ir užgęsinę laužą pradėjome eiti toliau. Leidau Lamirau ir Leoren eiti pirmiems, o pati sekiau jiems iš paskos. Taip galėjau pabūti viena ir pasimėgauti kraštovaizdžiu, kuris abiems angelams buvo jau seniai pabodęs. Kartais nuo karto Leoren žvilgtelėdavo atgal tarsi būtų norėjęs įsitikinti, kad niekur nedingau. Po to įvykio su veidrodžių nimfa jis tapo daug atsargesnis. Kartais tai tikrai erzino - juk neesu mažas vaikas. Galbūt šiek tiek per smalsi, tačiau niekas nėra tobulas.
Kelias valandas ėjome tik siaurais, vingiuotais miško takeliais. Šie buvo tokie klaidingi, kad net nebežinojau iš kurios pusės atėjome. Čia tvyrojo maloni šiluma ir prieblanda, taigi eiti buvo visai nesunku. Po truputi pradedu priprasti nueiti didelius atstumus. Būdama mano pasaulyje dažnai žadėjau pradėti sportuoti tačiau beveik visada pritrūkdavo motivacijos. Dabar jos taip pat tūrėjau ne ką daugiau, tačiau tiesiog nebuvo jokios kitos išeities ar pasiteisinimo.
Keliui pasukus į kairę išnirome prie siauro upelio. Sekančius keletą kilometrų ėjome pagal jį. Atrodė, kad šis su kiekvienu žingsniu vis platėjo. Kol galiausiai iš nedidelės srovės susidarė plati upė. Aplink mus tvyranti tyla keistai ramino. Net ir mano mintys bent trumpam tapo paprastesnės. Ši vieta buvo kažkuo magiška.
Kai tolumoje išvydau akmeninį tiltą žinojau, kad eisime per jį. Jau numaniau, kad kitoje pusėje manęs laukė kažkas įpatingo, tačiau atsivėręs vaizdas pranoko visus lūkesčius. Tarp išretėjusių medžių stovėjo didelė ir aukšta bažnyčia. Nors ir apleista, ši vis tiek atėmė žadą. Daugybė bokštų stiebėsi į mėlyną dangų, o tamsios plytos, iš kurių ji buvo pastatyta, puikiai tiko prie kraštovaizdžio. Trumpam stabtelėjusi ir apžiūrėjusi labiau, atpažinau gotikinės architektūros stilių. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime džiaugiausi, kad nemiegojau istorijos pamokose.
Lamirau ir Leoren jau buvo beveik prie įėjimo, todėl pagreitinau žingsnį. Per išklęrusias duris pagaliau patekome į vidų. Kaip ir tikėjausi čia buvo labai erdvu - prieš mus atsivėrė milžiniškos arkos. Norėdama pažvelgti į įmantriai puoštus skliautus, tūrėjau užversti galvą.
Daug kas priminė mano pasaulio bažnyčias, tik ši buvo daug prašmatnesnė. Tamsias marmurines grindis dengė spalvotais raštais išmargintas gobelenas. Ant sienų kabojo daug įvairiausių relikvijų. Šios buvo paauksuotos arba puoštos brangakmeniais. Dauguma aukštų vitražinių langų buvo sudužę, tačiau likusieji puošė grindis spalvų žaismu.
Ir nors viskas atrodė labai gražiai, vis tiek buvo galima suprasti jog čia jau seniai niekas daugiau nesilankė. Viename ar kitame kampe pradėjo augti žalios sąmanos. Kai kurios sienos buvo padengtos baltai žydinčiu vijokliu, o masyvios medienos suolai buvo netvarkingai išstumdyti. Altorius taip pat matė jau geresnių dienų: drožinėtas ąžuolinis pagrindas dar laikėsi, bet metaliniai papuošimai jau buvo pradėję rūdyti. Aukštų arkų kampuose pastebėjau įvairių paukščių lizdus. Mažyliai jau buvo pakankamai dideli ir mokinosi skraidyti todėl keisto čirškesio tikrai netrūko.
Nuo tada kai įėjome niekas nepratarė nei žodžio, o Lamirau veidas buvo kaip niekada rimtas. Nors vos nustygau vietoje ketindama ištyrinėti kiekvieną kampelį - tvardžiausi, nes supratau, kad ši vieta nėra apleista be reikalo. Čia tūrėjo įvykti kai kas siaubingo, bet aš nesugebėjau paklausti kas. Prisėdę ant vieno iš daugelio medinių suolų klausėmės tylos, kurią kartais nuo karto nutraukdavo paukščių čiulbesys. Ši vieta buvo savotiškai graži.
Tačiau tarp mūsų vyraujanti nuotaika nebuvo pakili. Tai slėgė mane labiau nei tikėjausi. Tapau rimta, tačiau noras, apžiūrėti kiekvieną smulkmeną, nedingo todėl atsistojau. Lamirau ir Leoren nieko nepasakius priėmiau tai kaip leidimą. Vaikščiojau kiek įmanoma tyliau, tam, kad nesudrumščiau šio paslaptingumo gaubiančio visą pastatą.
Lėtai apsukusi didelį ratą nusprendžiau prisijungti prie mano staiga labai pasikeitusių palydovų. Eidama link jų mačiau kaip jie tarpusavyje šnabždėjosi. Man priėjus abu iškart nutilo ir pažvelgė į mane.
-Turėčiau kažką žinoti??- paklausiau kiek šiurkščiau, nes tos nuolatinos paslaptys tiesiog siutino.
Abu angelai susižvalgė ir tarsi susitarę papurtė galvomis. Tai tikrai sugadino nuotrauką todėl nutaisiusi nepatenkintą veido išraiška nusisukau ir ketinau apsukti dar vieną ratą, bet mane sustabdė Leoren balsas:
- Palauk. Mes tik tarėmės ir nusprendėme likti čia.
Nors tai ir buvo pats kvailiausias melas kokį buvau girdėjusi, vis tiek sustojau ir vėl atsiradau prie jų.
- Darbus pasiskyrstisime kaip visada: aš eisiu medžioti, o jūs paruošite laužą.
-Pala, tu nori kurti laužą?? Čia?!- paklausiau šiek tiek šokiruota.
Leoren neskubėjo atsakyti. Tik atsistojęs ir žengęs žingsnį link manęs tarė:
- Erika, ankščiau ši vieta buvo labai svarbi ir šventa. Tačiau jos laikas baigėsi. Vieną dieną ji tiesiog sugrius ir viskas bus baigta.
Sakydamas tai jis nenuleido savo akylių tamsių akių. Aš tylėjau nenorėdama pasakyti kažko neteisingo. Palaukęs dar keletą akimirkų jis nusisuko, dar kartą susižvalgė su Lamirau ir galiausiai išėjo į lauką, palikdamas mane vieną su šviesiuoju angelu. Šis nenuleido nuo manęs sunkiai apibūdinimo žvilgsnio. Aš stengiausi tai ignoruoti ir stebėjau kaip Leoren vis labiau tolo ir galiausiai dingo.
- Mes taip pat turėtume eiti. Greitai sutems,- tarstelėjo Lamirau ir atsistojo.
Praėjęs pro mane pradėjo artintis link išėjimo. Pavyzdingai atsidususi nusekiau paskui - ši diena bus sunkesnė nei tikėjausi. Vėl patekusi į mišką įkvėpiau gryno oro ir atrodo, kad tai padėjo tapti pozityvesnei. Žvelgiau į Lamirau žingsniuojantį prieš mane ir galvoje vėl prabudo prisiminimai apie mus prie ežero. Suvokiau, kad privalau sužinoti kas čia vyksta, kitaip negalėsiu nusiraminti. Ryžtingai paspartinusi žingsnį priartėjau prie Lamirau ir neapgalvojusi sabo veiksmų suėmiau už jo riešo tikėdamasi, kad taip jį sustabdysiu. Jis iškart sustingo ir įsitempė. Tai buvo netikėta.
Šnekėjau geitai, nes bijojau, kad apsigalvosiu:
-Lamirau, papasakok man kas čia vyksta. Aš noriu suprasti... viską. Prašau.
Jis tylėjo ir, atrodo, net nemirksėdamas žvelgė į mano ranką sugniaužusią jo riešą. Jis elgėsi taip tarsi tai būtų buvę kažkas įpatingo ir tai darė jį dar paslaptingesniu.
-Lamirau??- pakviečiau tyliai ir jis pagaliau nukreipė savo žvilgsnį į mane. -Prašau. Kai papasakosi tai kas tave slegia pasijusi geriau.
Atrodo, kad mano įtikinėjimai ir prašymai pasiteisino ir staiga Lamirau linktelėjo:
-Gerai. Aš papasakosiu tau viską.

Viską.... Labai iškalbingas žodis...
1349 žodžiai!! Ilgiausia dalis iki dabar. Labai džiaugčiausi jeigu paliktumėte porą komentarų 😊 dėkoju visiems, kurie skaito ir palaiko mane ir mano istoriją ❤❤ myliu jus ir tikiuosi, kad ši dalis jums patiks