Kai balsai tave šaukia

Nutylėti likimai

Nesitikėjau, tačiau jis iš tikrųjų papsakojo man viską. Su detalėmis. Su reikiamais jausmais. Prisėdę ant drėgnos žolės atokiau nuo bažnyčios pasinėrėme į jo praeitį - ir aš tikrai nemaniau, kad tai bus taip įdomu. Dar niekada nemačiau jo tokio emocionalaus: pasakodamas kaip pirmą kartą sutiko Serają, jis šypsojosi. Jo akys tiesiog švytėjo.
-Susitikome labai paprastai: ieškodamas vieno kareivio įėjau į neteisingą kambarį. Seraja sėdėjo prie savojo veidrodžio ir tvarkėsi plaukus. Man labai pasisekė, kad tuo metu ji buvo viena, kitaip būčiau gavęs didelių problemų,- Lamirau kalbėjo greitai, tačiau jam pavyko perteikti jausmus, kurie tiesiog užliejo mane ir grąsino paskandinti.  -Aš pasimečiau. Nežinodamas kaip turėčiau elgtis iškart pradėjau atsiprašinėti ir jau ketinau eiti, tačiau ji sustabdė mane ir pasisiūlė palydėti iki reikiamo kambario. Dar puikiai atsimenu jos žodžius: "Tam, kad daugiau nepasiklystum". Koketiškai mirktelėjusi ji elegantiškai uždarė duris ir pradėjo eiti ilgu koridoriumi. Būtent tą akimirką suvokiau, kad daugiau nebesugebėsiu mąstyti apie ką nors kitą išskyrus ją.
Tiesą sakant netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, tačiau stebėdama Lamirau ir jo entuziazmą bekalbant apie Serają, tikrai susimąsčiau ar mano nuomonė buvo teisinga. Pasakodamas apie jų pirmuosius pabėgimus iš rūmų jis vis minėjo tą įtampą ir jaudulį, kurie viską darė dar įdomesniu. Jo šypsena niekur nedingo, tačiau kuo toliau tuo labiau ši blyško kol jo veidas pasidarė rimtas. Žvilgsnis buvo įremtas kažkur į žemę ir matyti jį tokį, buvo tikrai skausminga.
-Vestuvių išvakarėse dar sugebėjome susitikti. Tai buvo paskutinė mūsų naktis kartu. Žinojome, kad jai tapus karaliene nebegalėsime to tęsti. Ji beveik visą laiką verkė ir kartojo, kad nesugebės be manęs gyventi, o aš vis bandžiau ją nuraminti sakydamas, kad jau kuriu planą kaip galėtume iš čia pabėgti. Žadėjau jai nuostabų gyvenimą mažame namelyje kažkur vidury miško. Aš žadėjau apsaugoti ją nuo viso blogio. Labai daug žadėjau, nors ir negalėjau ištęsėti...Tai buvo neįmanoma.
Staiga jo balsas palūžo, o aš bandžiau įsivaizduoti šią tragišką akimirką. Meilė be ateities... Kažkodėl pagalvojau apie Leoren, bet greitai nuvijau šias mintis šalin.
Jau nujaučiau, kad dabar ateis skausmingiausia dalis - istorijos pabaiga.
-Lamirau, kas įvyko tada??- paklausiau atsargiai ir jis atsakė ne iš karto, tarsi būtų kaupęs savo likusias jėgas paskutiniam mūšiui prieš skausmą:
-Vestuvių dieną turėjau prižiūrėti šiaurines tvirtovės sienas todėl apie nesklandumus sužinojau tik vėliau. Tačiau staiga kilo didžiulis šurmulys. Karalius skubiai sukvietė geriausius karius uždaram pokalbiui. Tarp jų buvau aš ir Leoren. Jo pranešimas... tie netikėti žodžiai... buvo tarsi dūris į širdį.
-Ką jis pasakė??- paklausiau bijodama paties blogiausio.
-Jis pranešė, kad Seraja pabėgo. Ji tiesiog dingo,- atsakydamas Lamirau pažvelgė į mane - pirmą kartą per visą laiką.
Man nespėjus nieko atsakyti jis tęsė toliau:
-Tą akimirką mano pasaulis subyrėjo. Atrodė, kad tvirtas pagrindas po kojomis tiesiog išslydo. Girdėjau įvairius balsus, bet nesupratau ką šie sakė. Viskas vyko tarsi per tirštą miglą. Leoren palietus mano petį trumpam susikaupiau ir suvokiau, kad buvome skirstomi poromis ir siunčiami jos ieškoti. Leoren išvędus mane į lauką pagaliau sugebėjau blaiviai mąstyti. Žinojau, kur ji yra, todėl greitai užšokome ant arklių ir atjojome čia...
-Palauk, čia?? Turi omeny šią bažnyčią??- nutraukiau jį stengdamasi viską suvokti teisingai.
-Taip. Dažnai čia lankėmės. Po Suriimos užpuolimo ši vieta prarado savo gerą vardą ir daugiau niekas nedrįso kelti čia savo kojos, todėl buvome saugūs...
-Čia įvyko Suriimos užpuolimas?!- vėl nutraukiau jį. Per daug šokiruojančios informacijos per tokį trumpą laiką....
-Taip, Suriima buvo uždaryta šios bažnyčios požemiuose. Ji puolė per kasdieninį susirinkimą, tam, kad būtų daugiau aukų. Nuo tada ši vieta yra nebelankoma. Per daug skausmingų prisiminimų... Daugelis kalba, kad ši vieta yra prakeikta,- mano nuostabai Lamirau viską aiškino kantriai ir neskubėdamas.
-Taigi, tu ir Leoren atjojote čia. Kas įvyko tada??- bandžiau grąžinti jį prie pasakojimo ir man pavyko: atsirėmęs į šalia augančio medžio kamieną ir nukreipęs savo žvilgsnį kažkur į tolį, tęsė:
-Iškart įbėgome į bažnyčią, tačiau jau buvo per vėlu. Aš pavėlavau... Jau iš tolo mačiau ją gulinčią ant laiptų šalia altoriaus. Juodi Serajos plaukai buvo išsisklaidę aplink ją, o balta vestuvinė suknelė buvo ištepta krauju. Tarp visų tų nėrinių ir brangakmenių pastebėjau durklą. Šis buvo įsmeigtas tiesiai į širdį,- trumpam nutilęs tęsė toliau: -Ji nusižudė bijodama ateities. Žvelgiant į jos užmerktas akis buvo galima pagalvoti, kad ji tik miegojo. Jos ranka, kurią laikiau, dar buvo šilta. Aš pavėlavau tik keliomis minutėmis... galėjau ją išgelbėti, bet pavėlavau. Žinau, kad būčiau sugebėjęs ją perkalbėti...
Jo balsas galutinai palūžo ir aš nieko daugiau neklausiau, nes nenorėjau kankinti jo dar labiau.
-Tu neturetum kaltinti savęs pačio. Negalėjai žinoti, kad tai įvyks,- bandžiau guosti, bet mano žodžiai atsimušė tarsi į sieną.
-Laidotuvėsė nedalyvavau. Net negalėjau, kadangi buvau tik paprastas kareivis. Tačiau ir nenorėjau. Nesugebėjau leisti jai mirti, taigi malšinau skausmą įkalbėdamas sau, kad ji tik dingo. Mano prisiminimuose ji vis tiek liks amžinai gyva. Aš negaliu leisti jai išeiti. Tiesiog negaliu.
Žinojau, kad toks jo mąstymas nebuvo geriausia išeitis todėl prikandusi lūpą susimąsčiau kaip galėčiau jam tai pasakyti. Buvau pripratusi matyti jį šaltą, tvirtą, bet dabar Lamirau atrodė toks vienišas ir sugniuždytas, kad nusprendžiau pasilikti šią nuomonę sau. Vietoj to prisislinkusi prie jo apkabinau. Jis nedelsdamas atsakė suspausdamas mane savo glėbyje. Taip išbuvome gan ilgai ir kai vėl atsitraukiau jo veido išraiška buvo šiek tiek džiugesnė.
-Ačiū, kad išklausei,- šis sakinys nustebino. Kadangi ketinau pataisyti šią slogią nuotaiką atsakiau:
-Iš to abu turėjome naudos. Tu išsipasakojai, o aš numalšinau mano smalsumą.
Keista, bet tai pavyko.
-Aš žinojau, kad jis žudo tave,- sakydamas tai Lamirau šypsojosi.
Gūžtelėjusi pečiais atsakiau:
-Tokia jau aš.
Po šių žodžių pagaliau pakilome ir pradėjome rinkti tinkamas šakas laužui. Eidami atgal tylėjome, bet ši tyla nebuvo slogi. Mano mintyse kartojosi jo pasakojimas. Tarsi, filmas be pabaigos. Pagaliau supratau kodėl kartais Lamirau buvo toks bejausmis. Po tokio įvykio tai buvo normalu.
-Kur taip ilgai užtrukote?? Jau galvojau, kad kažkas atsitiko,- mums įėjus iškart išgirdau Leoren balsą aidintį per visą bažnyčią.
-Kaip matai mums viskas yra gerai,- atsakė Lamirau už abu ir ėmėsi laužo kūrimo.
Aš įsitaisiau netoliese ir žvalgiausi aplink. Dabar mačiau šią vietą visai kitomis akimis. Ji pasidarė dar paslaptingesnė. Leoren kažką pasakojo Lamirau, bet aš niekaip nesugebėjau pakankamai susikaupti, kad suvokčiau jo tariamus žodžius. Tad galiausiai pasidavusi nukreipiau žvilgsnį į vieną iš išdaužtų vitražinių langų. Lauke jau buvo beveik tamsu todėl liepsnojantis laužas metė keistus šešėlius ant vijokliais apaugusių sienų. Žinodama kas čia įvyko pasijutau nejaukiai. Šios sienos matė tiek daug mirčių ir meilės, džiaugsmo ir vieningumo. Jeigu tik jos galėtų kalbėti... tos istorijos būtų tikrai vertingos.
Likusį laiką kalbėjomės. Angelai pasakojo įvairias istorijas iš praeities ir aš pagaliau sugebėjau, po tokio ilgo laiko, nuoširdžiai pasijuokti. Susiėmusi už pilvo raičiausi ant prabangaus gobeleno vos gaudydama orą. Tai buvo pirmas vakaras, kurį praleidome draugiškai ir linksmai. Manau, kad dabar pagaliau ir sugebėjome tapti kažkuo panašiu į komanda.... Gal netgi draugais?? Nesitikėjau, kad po visų tų įvykių ir kivirčų tai dar išvis buvo įmanoma.
Naktis buvo neįprastai šalta todėl iš gretimo kambario pasiėmę didelius megztus užklotus pasidarėme jaukius gultus. Sugulę dar ilgai kalbėjomės žvelgdami į aukštus skliautus. Abu angelai vis dar dalinosi savo pokštais, kuriuos krėtė vienas kitam todėl nesugebėjau nustoti juoktis. Apie miegojimą nebuvo nė kalbos.
Kai viskas pagaliau nutilo praėjo tikrai nemažai laiko. Sugebėjusi užmigti nieko nesapnavau. Tik staiga suvokiau, kad stoviu kažkokiame kambaryje. Aplink mane gulėjo daugybė lavonų plačiai atmerktomis akimis. Šie buvo visur kur tik pažvelgiau. Nežinojau kokio dydžio buvo ši patalpa nes mane gaubė tvyrojo tiršta tamsa. Iš šešėlių išnirus žmogiškam siluetui atpažinau Suriimą. Rankoje ji laikė kruviną durklą ir buvo nuo galvos iki kojų aptaškyta svetimu krauju. Išvydusi mane ji pradėjo kvatotis tarsi pamišusi. Aš tik stovėjau bandydama suvokti kas čia vyksta. Tada viskas nutilo ir ji pradėjo bėgti tiesiai į mane iškėlusi durklą į viršų. Garsiai surikusi pradėjau bėgti kliūdama už lavonų kol pasiekiau tamsą ir...prabudau. Staigiai atsisėdusi drebančiomis rankomis perbraukiau per išsitaršiusius plaukus bandydama nusiraminti. Kvėpavau kiek per greitai ir širdis daužėsi taip tarsi būčiau nubėgusi maratoną.
Tai buvo tik košmaras, tačiau prabudusi nepasijutau geriau. Juk buvau toje vietoje kur viskas įvyko!! Ir tai nenuramino. Priešingai - gąsdino dar labiau. Todėl tolumoje išvydusi baltą siluetą vos susilaikiau nepradėjusi klykti. Kad ir kas tai bebuvo pradėjo lėtai artėti link manęs. Žvelgiau į tai sukaustyta baimės ir nesugebėdama pajudėti. Visą laiką tikėjausi, kad vis dar sapnuoju, bet kad ir kaip stengiausi "prabusti" - nieko neįvyko. Kai siluetą pagaliau apšvietė dar degančio laužo šviesa atpažinau jauną moterį juodais, garbanotais plaukais. Tik pastebėjusi, kad ji vilki baltą puošnią suknelę suvokiau kas ji tokia.

Nauja dalis 😊😊 atsiprašau, kad įkėliau tik dabar - tūrėjau techninių nesklandumų😂 bet jūs jos pagaliau sulaukėte!! Dėkoju visiems, kurie skaito ir tikiuosi, kad ši dalis jums patiks ❤