Kai balsai tave šaukia

Kai pasakos tampa tikrove

Instinktyviai čiupau šluotą stovėjusią kampe ir tvirtai suspaudžiau ją mano rankose- tai buvo vienintelis mano ginklas, kurį tūrėjau.
-Kas tu toks ir kaip čia atsiradai?- stengiausi skambėti drąsiai, tačiau mano balsas virpėjo.
Jokio atsakymo! Staiga pamačiau, kad jis atsitraukė nuo sienos.
- Aš perspėju tave- laikykis atokiau nuo manęs,- aš taip bijau!
-Šluota... labai pavojinga,- jis šaipėsi iš manęs.
-Kas tu toks?- pabandžiau dar kartą, tačiau ir šį kartą negavau jokio atsakymo.
Tada ir vėl blykstelėjo žaibas. Dabar šis vyriškas siluetas stovėjo prie lango ir lėtai artinosi prie manęs. Jis mėgavosi mano baime. Tuo tarpu mano mintyse jau planavau kaip galėčiau greičiau nuo jo pabėgti. Bet tada prisiminiau mamą ir Scarlett- aš negaliu palikti jų vienų. Nejučia prakeikiau šią audrą ir tą faktą, kad elektra buvo dingusi. Aš stovėjau šalia šviesos jungiklio ir šis buvo bevertis. Mano situacija buvo tokia beviltiška.
Dabar mus skyrė tik keli žingsniai, o aš drebėjau nebegalėdama susivaldyti. Kaip tik tą akimirką mano širdies pakabukas pradėjo švytėti mistiška mėlyna spalva. Ir kuo mažesnis buvo šis atstumas tuo ryškiau jis švietė. Kai tarp mūsų liko tik vienas didelis žingsnis jis švietė taip ryškiai, kad aš pagaliau pamačiau kas buvo šis tamsus siluetas. Ir tai pribloškė mane: šluota iškrito iš rankų ir net nepajutau kaip sulaikiau orą.
Tada jis ir vėl prašneko, o aš buvau tarsi užhipnotizuota:
- Mano vardas yra Leoren. Aš esu tamsusis angelas iš Akarijos. Tai....
-...yra kitos dimensijos pasaulis. Tu esi angelų klano narys ir vartų saugotojas,- net nepastebėjau kaip jį pertraukiau.
-Iš kur tu tai žinai?- paklausė jis nustebęs ir šiek tiek sumišęs.
-Mano močiutė pasakojo istorijas apie Akariją,- sušnibždėjau vos girdimai ir bandžiau prabusti iš šio košmaro.
-Aš taip ir galvojau, kad Henrieta nesugebės laikyti liežuvio už dantų.
-Iš kur tu žinai jos vardą?- mano širdis daužėsi vis labiau.
-Ji buvo karė angelų klane.
-Bet ji netūrėjo sparnų,- prieštaravau negalėdama patikėti, kad tos istorijos buvo tiesa.
-Ji pasirinko mirtingosios gyvenimą,- jo balsas skambėjo taip tarsi mes būtume kalbėję apie orą.
Tada tarp mūsų įsivyravo tyla. Stambūs lietaus lašai barbeno į mano langą, garsiai riaumojo griaustinis. Aš tūrėjau kažką pasakyti. Mano galva buvo pilna minčių ir klausimų tačiau aš negalėjau kalbėti.
-Taigi, mes turime eiti,- tarė jis ir suėmė mano ranką, tačiau aš įsirėmiau kojomis į grindis ir neleidau jam manęs pajudinti. Todėl jis sustojo ir įdėmiai pažvelgė į mane.
-Aš niekur neisiu,- pasakiau tyliai tačiau dabar mano balsas pagaliau skambėjo tvirtai. Aš neketinau palikti mano dabartinio gyvenimo, kuris ką tik tapo geresniu. Prisipažinsiu, visą laiką svajojau tapti Išrinktąją-būti didvyre ir išgelbėtoja tačiau šią akimirką jaučiausi tam tiesiog nepasiruošusi.
- Aš neketinu su tavimi žaisti,- jis skambėjo grėsmingai. -Tu žinai, kad tu privalai eiti.
-Aš galiu sutaupyti tau laiko: aš neesu Išrinktoji. Taigi tu gali eiti pas sekančią merginą ir pabandyti su ja,- nežinau kodėl, tačiau staiga ši situacija pradėjo mane erzinti.
-Tu negali žinoti ar esi Išrinktoji, tai gali pasakyti tik smėlio šventyklos deivės. Taigi, tu eisi su manimi. Jeigu tu neesi ta vienintelė, kurios ieškau aš iškart perkelsiu tave namo ir mes daugiau niekada nesimatysime. Nors Henrieta būtų labai apsidžiaugusi, jeigu būtum pripažinta Išriktąja. Tai buvo jos didžiausia svajonė,- jis šnekėjo labai ramiai ir atleido savo gniaužtus, o aš greitai ištraukiau mano ranką.
-Ji svajojo apie tai?- buvau nustebusi- ji niekada man to neminėjo.
Tą akimirką mano galvoje suskambėjo močiutės balsas: niekada nepasitikėk angelais. Ji dažnai sakydavo tai kai pasakodavo istorijas apie Akariją, tačiau nė karto nepaaiškino kodėl. Galbūt todėl dabar aš jaučiausi taip keistai, nes nežinojau ar tai ką jis sako yra tiesa. Juk jis galėtų pripasakoti man visko įmanomo tik tam, kad eičiau su juo.
Dar kartą apžvelgiau jį nuo galvos iki kojų, nors jau žinojau kaip jis atrodo: juodi iki menčių siekiantys tiesūs plaukai, tamsios akys, kurios mane viliojo ir raumeningas kūnas prieš kurį aš netūrėjau vilčių pasipriešinti. Ir žinoma dideli juodi sparnai, kurie jam labai tiko. Jis atrodė tarsi ką tik nužengęs iš mano paveikslo. Aš tūrėjau kažką pasakyti, paprieštarauti ar išvyti jį iš mano namų ( tam labai tiko šluota gulinti ant grindų), tačiau aš tik stovėjau tarsi būčiau užšaldyta. Tą akimirką suvokiau, kad man teks eiti.
- Man reikia pasakyti mamai kur aš einu, kitaip ji galvos, kad aš pabėgau ar panašiai. Tai gali blogai baigtis,- žvelgiau į žemę nenorėdama matyti jo pergalingo žvilgsnio.
-Tu negali niekam to pasakyti, tai privalo likti tarp mūsų. Be to, ji vis tiek negalėtų tau niekuo padėti,- jo balsas skambėjo keistai.
Tuo tarpu aš bandžiau suprasti jo žodžių prasmę:
-Kodėl ji negalėtų...
Ir tada, kaip tik tada, pažvelgiau jam į akis ir supratau, kad tai yra jo kaltė. Mano kūnas įsitempė ir kraujas pradėjo greičiau judėti mano venomis. -Ką tu jai padarei?!- aš iškart atsitraukiau nuo jo per didelį žingsnį ir buvau pasiruošusi kiekvieną akimirką bėgti.