Kai balsai tave šaukia

Karti realybė

Erika:

Jei kas nors būtų paklausęs kaip jaučiuosi nebūčiau sugebėjusi atsakyti. Man trūko tinkmamų žodžių. Ėjau tarsi per miglą. Pasiklydusi tarp tikrovės, prisiminimų ir  keistų minčių. Staiga raminantis medžių šnarėjimas pradėjo skambėti tarsi pašaipūs šnabždesiai. Šis miškas juokėsi iš manęs. Vadino silpna. Nieko nemokančia.
,,Nevykėlė" aidėjo svetimas balsas galvoje. Šis priminė šnypštimą. Tarsi nuodinga gyvatė grasinanti įkasti.
Nuleidusi žvilgsnį žemyn negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Mano rankos buvo raudonos. Ištepliotos krauju - mano ir šmėklų. Stebėjau kaip tamsiai raudonas skystis teka mano oda žemyn ir galiausiai nulaša į samanas palikdamas nenuginčijamus įkalčius. Kraujas dar buvo visai šviežias. Vis dar galejau jausti jo šiluma. Kvapą... Pagauta panikos pradėjau purtyti rankas, kol kraupus fantazijos padarinys pagaliau dingo. Mano delnai ir vėl buvo švarūs. Jie niekada nebuvo sutepti, tai nebuvo tikra. Manyje kilo įtampa. Protą kaustė baimė. Širdis daužėsi tarsi pašėlusi. Pradedu išprotėti. Nebesuvaldau savo pačios minčių. Kas čia vyksta?
Kuo ilgiau žvelgiau į samanas tuo labiau jų spalva priminė visų čia žuvusiųjų kraują. Tarsi sugėrusios šį skystį jos perėmė šio spalvą... Vien nuo tokios minties pašiurpau ir paliepiau sau pačiai susiimti. Privalau nusiraminti. Stengiausi tolygiai kvėpuoti. Tai išvis nepadėjo. Jaučiausi tik prasčiau. Galvoje šėlo jausmai, o  sudraskytoje sieloje žiojėjo tuštuma, kuri, atrodė, vis labiau plėtėsi.
Buvau tokia pasimetusi, jog nepamačiau kad aplinka pasikeitė - medžiai praretėjo ir tapo vis mažesni, bei smulkesni, o kruvinas samanas pakeitė pageltusi žolė. Nenorėdama pripažinti, jog nežinau kas su manimi darosi apkaltinau tamsą, kad pastebėjau tai per vėlai. "Privalau išlikti budri" priminiau sau pačiai. Pavojai gali laukti už kiekvieno kamieno. Turiu būti pasiruošusi apginti save. "Ir sunaikinti visą gyvybę" pridėjo sarkastiškas balsas, kuris nuskambėjo taip tikroviškai jog buvau priversta apsižvalgyti aplink. Nemačiau nieko išskyrus Leoren ir jo susirūpinusį žvilgsnį. Bijodama kad jis galėtų pasiteirauti kaip jaučiuosi, greitai nusisukau atgal į priekį ir sutelkiau žvilgsnį ties šviesiais Lamirau plaukais. Išoriškai atrodžiau rami. Bent jau stengiausi taip atrodyti. Tuo tarpu viduje klykiau. Garsiai. Šaižiai. Be perstojo.
Pagal sumažėjusį medžių šnarėjimą sprendžiau, kad pagaliau pasiekėme miško ribas ir atsidūrėme laukuose. Akimirkai susimasčiau ar čia esame saugesni tačiau galiausiai nusprendžiau, kad būnant šiame Akarijos žiede tai yra tiesiog neįmanoma. Gerokai sustiprėjęs vėjas buvo žvarbus. Tačiau nors ir pašiurpau, šalti vėjo gūsiai padėjo išmesti nors mažą dalį nenorimų minčių.
Nustebau kai Lamirau numetė savąją kuprinę ant žemės. Pakėlęs akis į viršų ir sutikęs mano klausiantį žvilgsnį trumpai tarstelėjo:
-Nenoriu klaidžioti tamsoje.
Atšiaurus balso tonas privertė mane tiesiog linktelėti.
-Liekam čia?- užklausė Leoren to kas domino ir mane. Eilinį kartą spėliojau ar jis moka skaityti mintis.
-Taip. Iki tol kol pradės švisti liko dar porą valandų. Galėtume jas protingai panaudoti ir pailsėti.
Tik dabar suvokiau, kad jo balsas nebuvo piktas. Jis tiesiog yra pervargęs. Daugiau nieko. Turėčiau nustoti teisti visus iš pirmo žvilgsnio. Šis dažniausiai yra klaidingas.
Tiek aš, tiek Leoren neprieštaravome prieš pertrauką. Tylėdami ruošėmės gultus miegojimui. Niekas nedrįso sudrumsti apgaulingai taikios tylos. Atmosfera buvo įtempta, priešiška. Kaip niekada rimta. Todėl labai nustebau kai staiga šalia atsiradęs Leoren ištiesė man savo striukę. Paėmiau ją prieš spėdama suvokti kodėl.
-Kad nebūtų šalta,- pasakė angelas. Pasekusi jo žvilgsnį aptikau savo sudraskytus drabužius. Paskendusi migloje jau spėjau pamiršti kad buvau užpulta. Mano kelnės buvo dulkėtos ir kruvinos. Ne ką geriau atrodė ir skylėti marškinėliai. Nežinodama ką atsakyti tiesiog linktelėjau ir apsirengiau ją. Ši buvo gerokai per didelė, bet jau po kelių akimirkų sušilau ir dėl to buvau tikrai dėkinga.
Galiausiai atsigulėme. Keletą minučių dar galėjau girdėti šiugždėjimą angelams bandant patogiai įsitaisyti. Ši žemė buvo tikrai labai kieta. Jau žinojau, kad rytoj turėsiu skaudamą nugarą ir nugulėtą šoną. Atrodė, kad galėčiau atiduoti viską už savo lovą. Trumpam leidau mintims nuklysti namo, atgal į mano pasaulį. Staiga mano gyvenimas iki Akarijos nebeatrodė toks prastas. Galbūt vienišas bet iš dalies buvau ir pati dėl to kalta. Niekada nesistengiau susirasti draugų ir dažniausiai blokuodavau žmones šiems dar nespėjus su manimi susipažinti. Jeigu sugebėsiu išgyventi, grįžusi viską pakeisiu. Tai buvo tylus pažadas sau kurio pozityvumas padėjo pasijusti geriau. As neįstrigau čia amžinai. Greitai viskas baigsis. Deja, pakilus jausmas iškart dingo kai galvoje išniro mamos veidas. Nenorėdama spėlioti kaip jai sekasi iškart nutraukiau savo apmastymus. 
Apsivertusi ant šono išvydau mieganti Leoren. Akimirkai leidau sau tyrinėti jo veidą. Žvilgsnis užkliuvo ties rausvomis lūpomis ir pakankamai tiesia nosimi. Pasiekus užmerktas akis pavydėjau ilgų blakstienų. Kuo ilgiau į jį ziūrėjau, tuo labiau norėjau nubraukti ant veido užkritusią sruogą šalin. Tikrai galėčiau tai padaryti. Perbraukti per jo tamsius plaukus. Per jo kaklą. Man tereikia ištiesti ranką ir...
Staiga suvokusi savo mintis nedelsiant nusisukau. Kas man darosi?! Jis yra išdavikas kuris žaidė su mano jausmais taip norėdamas mane manipuliuoti. Kaip galiu sau leisti jam dar ką nors jausti?! Tik dabar suvokiau, kad guliu įsisupusi į jo striukę ir nuo šios sklindantis kvapas vedė mane iš proto. Taip, ji kvepėjo juo. Buvau tuo tikra. Dalis manęs ragino ja nusirengti ir kuo toliau numesti, tarsi taip galečiau įrodyti kad man nereikia jo pagalbos. Susitvarkysiu ir viena. Tuo tarpu kita dalis liepė įsikabinti dar tvirčiau ir kuo mažiau spyriotis. Būti dėkingai už tai ką gaunu. Leisti sau jausti ne tik blogus jausmus. Mažiau viską apmastyti. Ir ši buvo kur kas stipresnė...
Pajutusi švelnų spustelėjimą ant dešiniojo peties, staigiai atsimerkiau. Išvydusi Leoren keletą kartų sumirksėjau.
-Labas rytas,- pasisveikino jis su visai nelauktu pozityvumu.
Vietoj atsakymo menkai šyptelėjau ir jis nuėjo šalin. Nerasdama pakankamai noro atsikelti, nusprendžiau dar trumpam pagulėti. Aplink tvyrojo prieblanda, rytuose dangus nusidažė rausva spalva. Ore kabojo sunki drėgmė. Nesitikėjau kad sugebėsiu užmigti, tačiau paskendus mintyse pavyko bent trumpam atsipalaiduoti. Tai buvo trumpas nusnaudimas pilnas keistų, spalvingų sapnų, kuriuos prabudus iškart pamiršti. Gulėdama ant nugaros ir žvegdama į, spalvą bekeičiantį, dangų galvoje radau tik vieną trumpą ištrauką - esu akmeniniame koridoriuje apšviestame ilgų, baltų žvakių. Mano kvėpavimas yra greitas, tarsi būčiau bėgusi. Prieš mane stovi, taip pat bandantis atgauti kvapą, Leoren. Šis be perstojo pažvelgia atgal, tikriausiai į tą pusę iš kurios atbėgom, tarsi norėdamas įsitikinti, kad sugebėjome pabėgti. Nežinojau nuo ko ir staiga tai tapo išvis nebesvarbu, nes tada jis atsisuko į mane. Mūsų žvilgsniams susidūrus pamiršau kvėpuoti. Sulaikiusi kvapą spėliojau ar jo akys visada buvo tokios... tamsios. Paskendusi jose iškart nusiraminau. Pamiršau kodėl čia stoviu, kas vyksta. Staiga likome tik aš ir jis. Mes. Angelui žengus žingsnį arčiau nesitraukiau į šoną. Net ir tada kai jo ranka atsirado ant mano liemens ir jis pasilenkė žemyn, likau tvirtai stovėti. Leidau tam nutikti.
-Erika, laikas keltis. Mus spaudžia laikas,- tare Lamirau išplėsdamas mane iš minčių srauto.
Sunkiai atsidususi priverčiau save atsisėsti. Rytas buvo žvarbesnis nei naktis, tad tvirčiau įsisupusi į Leoren striukę trumpai apsidairiau. Deja, negalėjau nieko matyti. Aplik mus tvyrojo balta migla. Ši buvo tokia tiršta, jog atrodė, kad galėjau ją paliesti. Šalia auganti gelsva žolė buvo šlapia. Tai priminė tas dienas kai su tėvais važiuodavau prie ežero ir nakvodavau palapinėje. Skirtumas čia buvo baugi atmosfera ir ore kabanti įtampa. Tai nebuvo saulėtos atostogos. Tai yra mūšio laukas.
Kadangi angelai jau buvo pasiruošę eiti toliau, teko pasiskubinti. Greitai sukišusi savo daiktus į kuprinę dar stengiausi kažkaip iššukuoti susivėlusius plaukus, kol galiausiai pasidaviau. Atsainiai juos surišusi, ignoravau balsą, kuris vis kartojo kaip prastai turėčiau atrodyti ir greitai pakilau. Užsimetusi kuprinę ant pečių pažvelgiau į kantriai laukiančius angelus ir linktelėjau taip pasakydama, kad galime eiti. Žvilgsniui netyčia nuslydus į horizontą pajutau kaip pagreitėjo pulsas. Ne iškart suvokiau, ką matau, bet geriau įsižiūrėjusi buvau tikra: tolumoje stūksojo milžiniškos akmeninės kolonos. Paskendusios prieblandoje ir tirštame rūke, šios priminė aukštus sargybinius, saugančius Akarijos paslaptis.