Kai balsai tave šaukia

Balsai

Erika:

Pradėjus švisti įsidrąsinau parūpinti medienos. Rankoje vis dar stipriai spausdama ilgą kataną, lėtai slinkau į priekį stengdamasi būti kaip įmanoma tylesne. Kas keletą metrų baikščiai žvilgetelėdavau atgal norėdama įsitikinti, kad Leoren yra viskas gerai. Nežinojau kiek valandų jau praėjo, tačiau angelas vis dar miegojo. Visą tą laiką jis net nepajudėjo, todėl pagauta panikos net keletą kartų patikrinau jo pulsą. Šis buvo lėtas, bet ritmingas. Tyliai tikėjausi, kad taip bus ir toliau.
Iš dangaus sklindančiai šviesai vis stiprėjant pagaliau galėjau įvertinti kiek žalos padariau iš tikrųjų. Susidomėjusi, dideliais žingsniais matavau atstumą tarp ir pirmo stovinčio medžio. Jų buvo lygiai 52. Tai reiškė, kad 52-jų metrų spinduliu viską sunaikinau. Mane gąsdino ir žavėjo tai, kad esu tokia pavojinga, galinga. Dalelė net džiaugėsi tuo. Buvau drąskoma į gabalus nuo skirtingų jausmų. Privalėjau kažkuo užsiimti kitaip būčiau išprotėjusi. Būtent tada ir nusprendžiau užkurti laužą. Tai buvo daug sunkiau nei maniau. Nors ir dažnai stebėjau kaip Lamirau tai darydavo, atkartoti jo judesius buvo tikrai sudėtinga. Todėl pagaliau išvydusi nedidelę liepsnelę galėjau džiaugsmingai sušukti, tačiau susilaikiau nenorėdama prižadinti Leoren.
Po kelių akimirkų į dangų stiebėsi jau gerokai didesnė liepsna. Sėdėjau šalia jos ir šildžiausi suledėjusias rankas. Keista, tačiau nejaučiau jokio nuovargio ar alkio. Buvau tuščia ir pykau ant taip susiklosčiusio likimo. Visi planai sugriuvo. Labiausiai siutino tai, kad tokie nelaukti likimo vingiai užlaikys mane čia kur kas ilgiau nei maniau iš pradžių. Sunkiai atsidususi paslėpiau veidą, jau šiltesniuose, delnuose. Būtent tada ir pasireiškė miego trūkumas. Privertusi save vėl atsimerkti greitai pakilau - negalėjau dabar užmigti. Privalėjau išlikti budri, tad nusprendžiau pasivaikščioti. Sukau begalinius ratus aplink visą vietovę stengdamasi nenuklysti per toli. Buvau pasimetusi laike. Atrodė, kad sekundės tapo valandomis, o Leoren nerodė jokių gyvybės ženklų. Tikriausiai nuo visos tos įtampos buvau gerokai išsekinta, nes netikėtai suklupusi pajutau išdavikiškas ašaras, kurių nebesugebėjau suvaldyti. Galiausiai pasidaviau, iki šiol užgniaužtiems,  jausmams. Leidau jiems išsiveržti laukan. Visam skausmui ir baimei palikus mane iškart pasijutau geriau. Ši silpnumo akimirka buvo reikalinga tam, kad galėčiau judėti į priekį.
Nuslinkusi iki šalia gulinčio medžio, atsirėmiau į jo kamieną ir bejausme veido išraiška žvelgiau tiesiog į niekur. Laikas nesustabdomai slinko toliau. Galvoje sukosi nerišlios mintys, kurių net nesistengiau suprasti. Nuovargis, baimė ir vienatvė pavertė mane į kažką kuo visai nenorėjau būti. Atrodė, kad šis beviltiškas laukimas niekada nesibaigs. Bet staiga likimas nusprendė manęs pasigailėti: akiratyje pastebėjusi judesį nedelsdama pažvelgiau į Leoren, kuris kaip tik bandė atsisėsti. Keletą kartų sumirksėjus ir įsitikinusi, kad tai nebuvo tik miražas, greitai pašokau ant kojų ir pasileidau bėgti. Tą akimirką buvau tokia laiminga, kad tam aprašyti trūko tinkamų žodžių. Nesugebėjusi suvaldyti plačios šypsenos leidau šiai užvaldyti mano veidą. Nebegalėjau savęs kontroliuoti todėl suklupusi šalia jo, nepaisiau to nustebusio Leoren žvilgsnio ir apkabinau jį stipriai suspausdama. Jau po kelių akimirkų angelas atsakė tuo pačiu. Akyse ir vėl pasirodė ašaros, tik šį kartą jos ženklino laimę, ne sielvartą. Kurį laiką likome taip sustingę. Žinojau, kad jau turėčiau atsitraukti, tačiau delsiau. Jaučiau kaip jo artumas gydė mano sielos žaizdas. Tik su šia pagalba galėsiu ir vėl nuoširdžiai šypsotis. Ignoravau tuo metu į galvą šovusias mintis apie neaiškią ateitį. Norėdama būti laiminga privalau gyventi šia akimirka.
-Erika, viskas bus gerai. Aš esu čia,- sušnibždėjo jis panardindamas savo ranką į mano plaukus.
-Aš labai bijojau... Bijojau likti viena,- pripažinau netvirtu balsu.
-Aš niekada tavęs nepaliksiu,- šis Leoren pažadas privertė mano širdį plakti kur kas greičiau, nors ir puikiai žinojau, kad tai neįmanoma. Ta akimirka ateis. Ankščiau ar vėliau viskas turi savo pabaigą...