Kai balsai tave šaukia

Žodžiai ir veiksmai

Erika:

-Prašau, gana,- ištariau per garsiai taip atkreipdama Leoren ir Lamirau dėmesį.
Šie, nedelsiant, atsitraukė šalin, nors ir žinojo, kad tie keli metrai jų neišgelbės.
-Nesuprantu kas atsitiko. Negaliu jos suvaldyti,- skubiai aiškinau drebančiu balsu.
Mačiau nuostabą ir sąvotišką baimę jų akyse. Niekas nesitikėjo tokio likimo vingio.
Žymei pasiekus pečius supratau, kad turiu iš čia dingti. Kuo greičiau. Kuo toliau. Kitaip viskas pavirs tragedija. Dar kartą pažvelgiau abiems angelams į veidus, tarsi nebyliai paaiškindama ką ketinu daryti ir pasileidau nežinios link. Bėgau į priešingą pusę nei miestelis. Broviausi pro spygliuotus, tankiai suaugusius krūmynus. Skubėdama neatkreipiau dėmesio į aplink besimėtančias šakas, tad keletą kartų suklupau ant minkštų sąmanų. Man trūko oro. Kūnas drebėjo ne vien iš įtampos, bet ir baimės. Kas keletą metrų žvilgčiojau atgal norėdama įsitikinti, jog neesu niekieno sekama.
Kai auksiniai raštai apėmė ir antrą ranką jaučiau kaip prarandu kontrolę ir vis labiau pasiduodu svetimoms mintims, kaip gerus ketinimus pasiglemžia tamsa. Stengdamasi kovoti prieš tai uždususiu balsu pratariau:
-Odesa, padėk man. Prašau.
-Atleisk, Erika, aš negaliu nieko padaryti. Tu turi ją suvaldyti,- skambėjo moteriškas balsas galvoje.
-Tačiau kaip?! Aš nežinau kaip!- surikau nebeatlaikiusi įtampos.
Visi kartojo tą patį. Tai niekuo nepadėjo.
-Atsakymą į šį klausimą turi rasti tu pati,- atsakė Odesa vis labiau toldama.
-Ne! Odesa! Grįžk! Nepalik manęs vienos,- maldavau trūkčiojančiu balsu, nors ir žinojau, kad nesvarbu ką pasakysiu - ji negrįš. -Aš bijau,- pridėjau tyliai.
Staiga likau viena. Niekas negalėjo arba net neketino man padėti. Su kiekvienu žingsniu skausmas mažėjo. Viduje įsiliepsnojo neaprėpiamas ryžtas. Mintis užgrobė nesuvaldoma jėga. Dabar jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Raumenys ir plaučiai degte degė tačiau aš neketinau pasiduoti norui sustoti. Nežinojau ką rezgė Išrinktoji. Negalėjau pasakyti koks galingas bus jos pyktis. Bijojau kam nors pakenkti vien dėl to, kad esu per silpna pasipriešinti. Per kvaila suvokti ką darau neteisingai.
Galiausiai buvau priversta sustoti. Nebesugebėjau žengti nei žingsnio. Jėgos išsęko ir staiga net nenutuokiau ar tikrai atlaikysiu grėsmingai kylančias galias. Suklupusi godžiai kvėpavau. Žiūrėdama žemyn stebėjau kaip auksinė žymė nuo mano delnų išplinta žaliu miško pagrindu. Vis tolyn. Vis greičiau apimdama vis didesnį plotą. Nepraleisdama nei centimetro.
Tarsi išgirdusi paliepimą, staigiai atsistojau. Raumenys trūkčiojo prieštaraudami kiekvienam judesiui. Pasinaudojusi trumpa akimirka dar kartą apsidairiau taip įsitikindama, jog esu viena. Deja, tai nepadėjo pasijusti geriau.
Galvą apėmus baltai miglai pasiekiau aukščiausią stadiją. Žvelgdama į priekį pajutau kaip pradedu kilti. Oa su manimi medžių kamienais, tarsi nuodingos gyvatės, raitėsi visur išsisklaidę raštai. Jaučiausi lengva, nesustabdoma. Laisva... Galiausiai ši miško dalis prisipildė auksinio švytėjimo, o aš pasiekiau medžių voršūnes. Tyrinėjau prieš mane atsivėrusį vaizdą - neaprėpiamą mėlyną dangų, kuris tolimame horizonte atrodė šviesesnis nei virš manęs, bei spalvingą mišką. Smulkūs ir galingi medžiai nugulė po mano kojomis. Šis kalnotas kraštovaizdis tvelkė ramybe, taikumu. Tačiau viskas buvo apgaulė. Akarija nebuvo tik gerumu pripildytas pasaulis. Viskas ir visi turi savo šešėlius. Ir aš buvau vienas iš jų. Paslaptingi raštai jau seniai padengė trapų kūną. Galva nevaldomai sukosi. Atrodė, kad išvis nieko nedariau, bet buvau kalta.
Staiga žemė pradėjo drebėti. Aplink augantys medžiai grėsmingai siūbavo. Netikėtai atsiradęs vėjas darė situaciją dar blogesne. Venomis kilo karštis. Priverstinai ištiesusi ranką galėjau stebėti kaip intensyvi šviesa vis stiprėja. Prieš sunaikindama milžinišką miško plotą, užsimerkiau. Nenorėjau to matyti. Nenorėjau žinoti kokia pavojinga galiu būti. Įkyrus sąžinės balsas be perstojo kartojo, kad galėjau tai pakeisti. Sustabdyti. Turėjau kovoti prieš Išrinktąją. Ir laimėti. Tačiau pasidaviau, net nepabandžiusi. Šį kartą nejaučiau jokios euforijos. Tik liūdesį. Užsimerkusi pajutau kelias karčias ašaras riedančias skruostais žemyn. Girdėjau lūžtančias šakas, keistus gyvūnų šūksnius ir tamsą užnuodyjančią venose skubantį kraują.
Po kelių sekundžių viskas nutilo. Vėjas dingo. Spektaklis baigėsi ir aš pradėjau lėtai leistis žemyn. Kiek daug galėjo reikšti kelios sekundės... Uždraudžiau sau atsimerkti prieš pasiekiant žemę. Nenorėjau matyti sunaikinto kraštovaizdžio. Pėdomis pasiekusi tvirtą pagrindą, suklupau. Buvau galutinai nusilpusi. Nebesugebėjau atsistoti. Atrodė, kad net kvėpuoti buvo sudėtinga. Įrėmusi žvilgsnį į dulkėtą, gelsvą žemę buvau priversta pagalvoti, kad dar prieš kelias akimirkas čia žaliavo tankios samanos. Virė gyvenimas. O dabar nieko nebeliko. Tik mirties zona.
Mintyse įžūliai klausiau Išrinktosios ar dabar ji buvo patenkinta. Ar džiaugėsi savo pasiekimu. Grįžus jausmams į vis dar svaigstančią galvą įsibrovė ir fizinis skausmas.
Pakėlus galvą mane pasitiko jau pažįstamas vaizdas: išvartyti medžiai, visur besimėtančios šakos ir spalvoti lapai. Jau buvau tokioje situacijoje, tačiau šį kartą galėjau pasielgti kitaip. Buvau sąmoninga, suvokiau kas vyksta...
Keista, tačiau neverkiau. Tiesiog klūpėjau ir tuščiu žvilgsniu tyrinėjau šalia gulinčio medžio kamieną. Pasiekiau tą stadiją, kai psichologinio skausmo nebelieka. Kai išvis nieko nebelieka. Tik vienatvė. Tuštuma. Panieka ir siaubingos mintys.
Šalia manęs priartėjus Lamirau suvokiau, kad net negirdėjau kaip jis atėjo. Keletą sekundžių tylėdami įvertinome padarytą žalą. Jam tai buvo nauja. Tikriausiai angelui reikėjo gerokai pasistengti, jog nepraleistų jokios nuostabos.
-Lamirau,- prabilau tyliai. -Aš negaliu atsistoti. Nejaučiu kojų... Tiesą sakant, išvis nieko nejaučiu.
Tikriausiai dar niekada nebuvau taip pavargusi. Nuo gyvenimo. Likimo.
Angelas nieko nesakė. Tiesiog priėjo ir padėjo man atsistoti, taip gerokai sujaukdamas mintis. Kodėl jis toks geras? Susvyravusi iškart įsikibau į jo ranką. Galvą spaudė nematomos žnyplės ir pasaulis sukosi greičiau nei buvau įpratusi. Sunkūs akių vokai grąsino užsiverti. Galėjau užmigti tiesiog taip atsirėmusi į jį.
Tikriausiai pastebėjęs kokia prasta buvo mano savijauta, Lamirau lengvai kilstelėjo mane ir galiausiai atsiradau jo rankose.
-Aš galiu ir pati eiti,- prieštaravau patogiai padėjusi galvą ant jo peties.
-Mes abu žinome, kad tai yra netiesa,- atsakė angelas ir aš šyptelėjau.
Tylėjau nes atsakymas reikalavo per daug jėgų. Prieš užmigdama dar pagalvojau, kad Lamirau vietoje turėjo būti Leoren. Jis yra atsakingas už mane ir iš dalies kaltas dėl Išrinktosios pykčio. Tačiau jis nebuvo čia, nes aš jam nerūpiu...
"Nuo šiol viskas bus kitaip" skambėjo žodžiai galvoje.

Lamirau:

Po kelių žingsnių Erika užmigo, kas tikrai palengvino mano situaciją. Bijojau, kad ji pradės klausinėti įvairiausių nemalonių klausimų, į kuriuos neturėjau tinkamų atsakymų. Tiesą sakant, pats nenutuokiau kas privertė mane sekti paskui ją. Galbūt ta mintis, kad jai reikės pagalbos, o Leoren neateis? O gal vis dėl to ir menkas kaltės jausmas? Buvau ne mažiau į viską įsivėlęs nei Erika. Sulaužiau taisykles, tačiau nesijaučiau blogai. Priešingai, iš dalies didžiavausi savo sprendimu, kadangi išgelbėjome Leoren. Negalėčiau sau atleisti, jeigu mano geriausias draugas būtų miręs vien dėl įstatymų.
"Tavo gyvenimas visada susidėjo tik iš taisyklių" aidėjo jo žodžiai galvoje. Be perstojo. Tarsi sugedusi kasetė. Visą laiką užginčijau tai, bet geriau pagalvojęs suvokiau, kad jis buvo teisus. Nuo Serajos mirties neatpažįstamai pasikeičiau. Su ja išėjo visas lengvumas, žaismingumas. Privalėjau rasti ką nors, kas galėjo nukreipti mintis kita linkme.
Kaip tik tada susidomėjau Akarijos istorija, angelų klano įkūrimu. Nenutraukiau treniruočių kadangi knygos ir seni rankraščiai nesugebėjo panaikinti užgniaužto pykčio dėl neteisingo likimo, tačiau bemieges naktis praleisdavau apdulkėjusiuose archyvuose ir tamsioje bibliotekoje. Tai buvo vienas iš geriausių sprendimų mano gyvenime. Visa žinių gausa atvėrė naujas galimybes. Angelų klano valdžia susidomėjo manimi. Staiga nebebuvau tik eilinis karys. Kilau karjeros laiptais ir pasiekiau daugiau nei tikėjausi. Tačiau visi geri dalykai turi ir neigiamas puses. Taip ir ši. Turėjau paklusti visiems įstatymams ir prižiūrėti, kad kiti darytų tą patį. Deja, tai ne visada teikė pasitenkinimą. Kaip ir dabar. Nenorėjau žaisti auklės Erikai ir Leoren. Bet privalėjau.
Priartėjus prie miestelio išvydau tamsų siluetą, kurį iškart atpažinau.
"Vilką mini - vilkas čia" nuskambėjo žmonių mėgstamas posakis galvoje. Ketinau praeiti pro vartų saugotoją neatkreipdamas dėmesio, bet šis prisiartino pats.
-Kaip ji jaučiasi?- angelo žvilgsnis klaidžiojo tarp manęs ir Išrinktosios.
-Ji tiesiog yra labai pavargusi. Pykčio proveržis pareikalavo visų jėgų,- ištariau greitai ir ketinau eiti toliau, tačiau sekantis jo klausimas privertė stabtelėti:
-Lamirau, kieno pusėje esi tu?
Stengiausi nuslėpti nuostabą, nes tokio tiesaus išsireiškimo tikrai nesitikėjau. Prieš atsakydamas pasvėriau kiekvieną žodį, apgalvojau balso toną. Norėjau parodyti aiškią poziciją, kurioje buvau. Dabar viskas galėjo būti lemtinga:
-Aš džiaugiuosi, kad tu pagaliau nusprendei nubrėžti aiškias linijas tarp tavęs ir Erikos. Juk būtent to ir norėjau - tvirto skirtumo tarp draugystės ir jausmų. Deja... tavo pasakyti žodžiai nebuvo teisingi. Įskaudindamas ją nieko nelaimėsi. Neesu niekieno pusėje, bet manau, kad Erika to nenusipelnė.
Laukiau jo prieštaravimų. Gynybos arba puolimo. Pykčio. Tačiau Leoren tylėjo. Jaučiau jo deginantį žvilgsnį įsmeigtą į mano nugarą. Neprivalėjau atsisukti, kad įsitikinčiau, jog angelas daugiau neprabils. Nebenorėdamas gaišti laiko pradėjau eiti į priekį. Kaip ir numaniau - nieko neįvyko. Jis nesustabdė manęs, taip leisdamas suprasti, jog pataikiau ten, kur norėjau.
Taip buvo geriausia. Leoren jau seniai turėjo viską apgalvoti. Nuspręsti, kuriuo keliu nori eiti. Suvokti, kurie veiksmai buvo geri, kurie ne. Negalėjau jam padėti. Tai yra jo sprendimai.