Kai balsai tave šaukia

Visa tiesa

Žinojau, kad neturėčiau klausyti svetimų pokalbių. Iki dabar tai sukėlė tik daugybę papildomų problemų. Deja, smalsumas laimėjo. Ir vėl. Tai buvo tikrai bloga sąvybė...
Besidaužančia širdimi laukiau Leoren atsakymo. Šis atėjo tik po ilgos, kankinančios pertraukos.
-Ji rizikavo savo gyvybe. Dėl manęs. Negalėjau tiesiog apsimesti, jog nieko neįvyko.
Vartų saugotojo balsas buvo ne mažiau įsitempęs. Ši tema nepatiko abiems. Tačiau angelai buvo priversti apie tai kalbėti. Kažkas spaudė juos į kampą.
-Tik nepradėk pasakoti visko iš pradžių. Pats ten buvau,- kandus Lamirau atsakymas atėjo per greitai. Lyg jis jau seniai būtų planavęs ką sakys. -Dėl tavo kvailysčių vos jos nepraradom. Miško dvasios tapo labai protingos. Norėdamos manipuliuoti žmones šios naudoja draugiškumą. Šypseną. Jos pagaliau suvokė, kad angelai dar niekada nesugebėjo tinkamai išreikšti jausmų. Esame šalti. Visai kitokie.
Ilgesnė pertrauka, tarsi abu būtų turėję suvirškinti nemalonią teisybę. Buvau tokia įsitempusi, kad pamiršau kvėpuoti. Bijojau išsiduoti jog nebemiegu. Tiesiog privalėjau sužinoti ką jie planuoja. Kas vyksta angelų galvose. Jau galėjau numanyti kaip viskas baigsis, bet norėjau išgirsti tai iš jų lūpų.
-Leoren, aš nekenčiu taisyti tavo klaidas. Esu čia ne tam.
-Žinai ką, niekas neprašė slankioti paskui mane ir kritikuoti kiekvieną judesį,- Leoren balsas kilstelėjo į viršų. Jį jau valdė pyktis.
-Aš neketinau tau prikaišioti. Tiesiog nebegaliu apsimesti, jog esu aklas ir nematau, kad nesugebi susitvarkyti su savo užduotimi. Relikvijos neužteks. Tik Erikai perėjus į angelų klano pusę galėsime laimėti šį karą. Pagaliau viską pabaigti. Perimti Akariją. Mums reikia jos pasitikėjimo. Tu turi labiau stengtis. To mažo spektaklio oloje ir rankų laikymo tikrai neužteks. Ji myli tave. Tau tereikia žaisti tą patį.
Būtent tada ir baigėsi mano kantrybė. Venose kunkuliavo užviręs kraujas. Viduje pasklido paralyžuojantis skausmas. Protą aptemdė pyktis. Staiga nebežinojau kur esu ir ką darau. Nebemąsčiau kas yra teisinga. Niekas neturėtų drįsti žvelgti į mano jausmus kaip į silpnybę. Galbūt dėl jų buvau labiau pažeidžiama, tačiau taip pat stipri kaip niekada.
Dabar sužinojau visą tiesą. Visą melą. Pagaliau suvokiau angelų nuotaikų ir elgesio kaitą. Kiekvienas jų žingsnis, judesys ir net žodžiai turėjo tik vieną tikslą - palenkti mane į savo pusę. Dėl karo. Dėl pergalės. Dėl valdžios.
-Taip ir žinojau,- iškošiau pro sukąstus dantis priversdama save atsisėsti. -Viskas tėra apgaulė. Visi taikūs ateities planai. Geranoriški pažadai. Ši kelionė ir jos tikslas.
Pakildama ant kojų jaučiau kaip peršti mano žymė. Įsiutis prižadino ir galias. Įsmeigusi šaltą žvilgsnį į angelus mėgaujausi jų sumišimu. Išgąsčiu. Plačiai atvertos akys bylojo, kad jie tikėjosi bet ko. Tik ne šito. Deja, likimas nusprendžia pats, kaip viskas pasisuks. Šį kartą - mano naudai. Nors dabar sielą niokojo skausmas, džiaugiausi viską sužinojusi.
Pirmas iš šoko būsenos prabudo Lamirau:
-Erika, tu ne taip viską supratai...
-Kuo puikiausiai viską supratau,- pertraukiau angelą šiam nespėjus pradėti meluoti. -Visą laiką maniau, kad angelų klanas simbolizuoja teisingą, gerąją pusę. Tikėjau, kad norite išgelbėti Akariją. Visiems padėti. Tačiau tai yra melas! Jums terūpi perimti valdžią! Jūs siekiate aukščiusio posto, kad galėtumėte visiems įsakinėti ir galutinai sužlugdyti kitus gyventojus!
Mano balsas buvo isteriškas. Nuo nevaldomo pykčio drebėjau. Norėjau ką nors sulaužyti. Sunaikinti. Nebuvau pripratusi prie tokių minčių. Neatpažinau savęs pačios. Perštinti žymė nepadėjo mąstyti blaiviau.-Erika, tyliau. Tu pritrauksi kitų dėmesį,- šnipštelėjo Leoren atsargiai apsižvalgydamas ir žengdamas žingsnį link manęs.
Reagavau staigiai.
-Nesiartink!- surikau atsitraukdama. -Nedrįsk man įsakinėti ką turėčiau daryti ir ko ne. Tu esi išdavikas. Žaidei su mano jausmais. Išnaudojai šiuos mane manipuliuodamas. O aš tikėjau tuo. Buvau tokia kvaila ir tikėjau tavimi. Džiaugiausi kiekvienu mielesniu žodžiu. Ieškojau reikšmės net ir menkiausiame judesyje.
Dabar skruostai tekėjo ašaros. Pyktį vis dėl to nugalėjo skausmas. Angelo veide atradau liūdesį, susirūpinimą. Mielai būčiau patikėjusi, kad šie jausmai yra tikri. Tačiau taip nebuvo.
-Erika, prašau nusiramink. Tu įstumsi mus į pavojų,- tarė vartų saugotojas vis labiau artėdamas.
Netikėtai ištiesęs ranką jis sugebėjo paliesti mano riešą. Buvau per lėta todėl nespėjau pasitraukti laiku. Jo prisilietimas degino kaip ugnis. Tai buvo tik kelios sekundės dalelės. Trumpa akimirka. Bet jis sugebėjo mane sužeisti. Prieš vėl prabildama blankioje laužo šviesoje žvelgiau į išlaisvintą riešą, tarsi būčiau ieškojusi kokių nors žymių. Randų. Ten nieko nebuvo, nes mano žaizdos kraujavo viduje.
-Tu išnaudojai mano pasitikėjimą,- sušnibždėjau pakeldama akis į jį. -Buvau tavo žaisliukas. Naivi marijonetė. Tikriausiai viskas, kas kada nors tarp mūsų įvyko, buvo suplanuota. Aš niekada tau nerūpėjau. Tu tiesiog stengeisi įvykdyti savo užduotį. Viskas tebuvo didelis šou, o mes - pagrindiniai veikėjai.

Leoren:

Negalėjau patikėti, kad tai tikrai įvyko. Staiga didžiausias košmaras virto tikrove. Visos baimės pasiteisino. Tai buvo tik vienas neatsargus žingsnis, tačiau teisybė sugebėjo ištrūkti į laisvę. Ir štai - melo pasėkmės. Prieš mane stovinti Erika buvo tiesiog sužlugdyta. Nebegalėjau jos atpažinti. Laikydama saugų atstumą nuo manęs, ji rankomis tvirtai apsivijo savo gležną liemenį. Tarsi būtų bandžiusi sušilti. Deja, abu žinojome, jog vidinis šaltis nėra taip lengvai nugalimas. Didelėse akyse atsispindėjo skausmas. Matant ją tokią tiesiog drąskė mane į gabalus. Taip, iš pradžių viskas buvo suplanuota. Gerai apgalvojau kaip, kodėl ir ką dariau. Stengiausi laikytis plano. Stengiausi... kol likimas nusprendė viską pakeisti. Erika buvo kitokia. Bandžiau išlaikyti šaltą protą, nors jau seniai negalėjau mąstyti blaiviai. Padariau daug klaidų ir galbūt šių būtų buvę ir daugiau, jeigu ne Lamirau. Jis pristabdė mane. To nepakako. Toliau leidau valdyti save širdžiai. Jausmams. Tai kas įvyko oloje nebuvo suplanuota. Tą akimirką pats nesuvokiau ką darau. Ir dabar stovėdamas vidury miško, tik žingsniu atsitraukęs nuo Erikos, tetroškau jai tai pasakyti. Išrėkti viską į tirštą tamsą. Norėjau ją apkabinti. Paguosti. Nuvalyti ašaras ir priversti nusišypsoti. Sąžinė kartojo, kad atsiprašymas būtų geriausia išeitis. Bet aš tylėjau, nes šie žodžiai reikštų mirtį. Aš negaliu jausti. Tai buvo uždrausta. Privalėjau funktionuoti. Tarsi robotas. Neturėjau kito pasirinkimo. Pažeidus įstatymus nebeliktų jokio kelio atgal.
Todėl tiesiog stovėjau ir kentėjau žvelgdamas į merginą, kuri reiškė man daugiau nei turėjo. Dar niekada nesijaučiau taip beviltiškai. Atrodė, jog laikas sustojo nors visi tik ir norėjo, kad šis greičiau praeitų kuo greičiau. Kad ši akimirka pasibaigtų ir pavirstų siaubingu prisiminimu. Deja, tai dar nebuvo pabaiga. Likimas nusprendė, kad šiai dienai reikia daugiau nuotykių. Daugiau šoko ir baimės.
Kaltinu save, kad ankščiau nepastebėjau šviesios, beveik baltos rankos, kuri apsivijo Erikos liemenį vienu stipriu truktelėjimu įsitempdama ją į tamsą.

Nauja dalis! Labai dėkoju tiems, kurie vis dar skaito, nors naujos  dalys kartais labai užtrunka. Ačiū už visą palaikymą ir tikiuosi, kad ši knyga yra vis dar įdomi. Iki kitos dalies! 😁