Kai balsai tave šaukia

Šešėliai

Erika:

Ar aš norėjau to? Žinoma. Ar tai buvo teisinga? Ne. Būtent dabar prisiminiau Lamirau įspėjimą, kurį gavau likus dviese bažnyčioje. Jis sakė, kad mano jausmai yra pavojingi, o taisyklių pažeidimas baigiasi mirtimi. Negalėjau jo prarasti, kitaip niekada sau neatleisčiau. Neketinau žaisti su likimu, todėl, likus tik keliems centimetrams, atsitraukiau.
-Mes netūrėtume...- sušnibždėjau ir pasukau galvą į šoną.
-Tu teisi,- atsakė Leoren ir paleidęs mano ranką atsistojo. -Tuoj grįšiu.
Taręs tai jis tiesiog dingo tamsoje palikdamas mane vieną su kankinančiomis mintimis. Jaučiausi labai prastai tačiau žinojau, kad taip buvo geriau. Jam, po kurio laiko, grįžus atgal jau sėdėjau kitoje laužo pusėje neatitraukdama akių nuo, į viršų besistiebiančios, liepsnos. Šiuo metu norėjau būti bet kur išskyrus čia.
Valgiau priverstinai ir nejausdama skonio. Po to iškart nuėjau miegoti nors ir nebuvau pavargusi. Dar ilgai gulėjau atsukusi jam nugarą ir žvelgdama į tamsų mišką. Nesėkmingai stengiausi susitvarkyti nevaldomas mintis.

Leoren:

Ji pasielgė teisingai. Žinojau tai. Todėl ir nesupratau - kodėl taip ant jos pykstu? Todėl, kad ji mane atstūmė? Ar aš pats būčiau galėjęs sustoti?
Po valgio ji iškart atsigulė ir nusisuko nuo manęs. Erika nemiegojo, tačiau taip bandė išsisukti nuo nemalonių žvilgsnių ar pokalbio, kuris būtų labai skausmingas. Mums abiems.
Tikriausiai todėl ir tylėjau. Nors ir buvau pavargęs, nesugebėjau užmigti. Mane spaudė nemalonios mintys ir kaltinimai. Kaip aš galėjau taip lengvai pasiduoti jausmams!? Juk puikiai žinojau, kokios pasėkmės laukia ne tik manęs, bet ir jos!
Staiga apgalvojimus nutraukė šnabždesiai. Iškart atsisėdau ir įsiklausiau. Šie netilo ir jų vis daugėjo. Šešėliai. Visai arti mūsų. Nieko nelaukdamas pradėjau žadinti jau užmigusią Eriką, kuri išvis nesuprato kas vyksta.
-Mums reikia kuo greičiau dingti,- kartojau be perstojo ir greitai rankiojau daiktus.
Kai ji pagaliau suprato mano žodžių reikšmę, pašoko padėti man. Mačiau baimę Erikos akyse. Renkami daiktai slydo iš drebančių rankų. Mielai būčiau ją apkabinęs ir paguodęs. Deja, tam nėra laiko.
Pagaliau užsimetę kuprines ant pečių pradėjome bėgti į miško tamsą. Stengiausi laikyti panašų tempą, tam, kad Erika neatsiliktų. Pasiekę vešlius krūmynus, sustojome.
-Ko mes laukiame?- paklausė Išrinktoji drebančiu balsu.
-Aš turiu pamatyti kiek jų yra,- atsakiau tvirtai, nors išvis taip nesijaučiau. Jaudinausi ne mažiau nei ji, bet neketinau to parodyti. Išliksiu stiprus. Dėl jos.

Erika:

Viskas vyko per greitai. Mano galva vis dar buvo miglota. Pasislėpę tankiuose krūmuose laukėme mūsų priešininkų. Tolumoje vis dar liepsnojo neužgęsintas laužas. Leoren specialiai paliko jį, kad tūrėtume nors kažkokį šviesos šaltinį. Būtent šis ir parodė būtybes, kurios medžiojo mane. Dar niekada nemačiau Šešėlių, o močiutė retai apie juos kalbėdavo todėl vos galėjau įsivaizduoti kaip jie atrodo. Šiems pagaliau išnirus iš tamsos suvokiau, kad mano fantazijos niekada nebūtų užtekę tam ką išvydau. Blausi laužo šviesa parodė tamsius, aukštus ir pakankamai liesus siluetus plačiais pečiais. Vietoj plaštakų jie turėjo šiek tiek palenktus juodus ašmenis, kurie buvo jo kūno dalis. Ilgos kojos signalizavo greitumą. Jie buvo tiesiog sukurti žudyti...
Iš pradžių suskaičiavau penkis priešininkus, tačiau jų vis daugėjo. Galiausiai priekyje knibždėte knibždėjo neaprėpiama tamsi masė. Mano ausis pasiekė nesuprantami šnabždesiai - tokiu būdu jie komunikavo. Greitais judesiais šie siluetai tyrinėjo kiekvieną laužavietės centimetrą ieškodami pėdsakų.
Matydama kokia Šešėlių armija buvo pasiųsta manęs ieškoti pirmą kartą suvokiau kokiame pavojuje esu iš tikrųjų. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi, o kūnas nevaldomai drebėjo. Slapčia žvilgtelėjusi į Leoren nepasijutau geriau - jo akyse pastebėjau sumišimą. Jis taip pat nesitikėjo, kad jų bus tiek daug.
-Ką darysime dabar?- sušnibždėjau kiek įmanoma tyliau.
-Eisime toliau ir tikėsimės, kad jie mūsų neišgirs,- atsakė jis ir pradėjo judėti į priekį.
Kadangi norėjau kuo greičiau iš čia dingti, pasekiau jo pavyzdžiu. Tačiau nespėjome žengti net kelių metrų kai šnabždesius nutraukė šaižus riksmas ir staiga viskas nutilo. Abu žvilgtelėjome atgal. Vienas iš Šešėlių iškėlė liauną ranką į viršų. Joje pastebėjau kažkokį dirželį ir staiga suvokiau, kad tai buvo mamos dovanota apyrankė. Greitai pažiūrėjusi žemyn įsitikinau, jog ši nebuvo ant riešo. Tikriausiai pamečiau rinkdama daiktus.
-Ji priklauso tau?- staiga paklausė Leoren ir man linktelėjus dar labiau įsitempė. -Dabar įsivėlėme į rimtą pavojų.
-Kodėl?- paklausiau greitai pajutusi, kaip manyje kyla panika.
-Nes dabar jie įsitikino, kad mes ką tik buvome ten.
Po jo žodžių vėl išgirdau šnabždesius ir vėl nukreipiau žvilgsnį į laužavietę. Ten juoda masė pardėjo skirstytis į grupes. Kiekvienoje iš jų suskaičiavau po penkis siluetus.
-Bėk!- girdėjau Leoren paliepimą tačiau buvau tarsi sukaustyta. Mano švininės kojos buvo tiesiog per sunkios.
Greitai pribėgęs vartų saugotojas sugriebė mane už rankos ir tempte nutempė paskui save. Paskutinę akimirką dar spėjau pamatyti kaip išklausę nurodymus Šešėliai pradeda greitai judėti įvairiomis kryptimis. Taigi, medžioklė prasidėjo...