Kai balsai tave šaukia

Slėpynės rapsų laukuose

Po šių žodžių vėl įsivyravo mirtina tyla. Likau sustingusi toje pačioje pozoje, rankomis vis dar laikydamasi už galvos. Bijojau pajudėti, nes maniau, kad taip vėl sužadinsiu baimę keliančius balsus. Nežinau kiek laiko taip laukiau, kai šalia manęs kažkas sušiugždėjo.
-Erika? Kodėl tu nemiegi?
Kažkodėl suvokiau, jog šis balsas buvo tikras, bet prisiminti kam jis priklauso buvo pakankamai sudėtinga.
-Aš girdžiu juos, Leoren,- sušnibždėjau vis dar negalėdama pakelti žvilgsnio į viršų. - Kodėl jie yra čia? Kodėl jie nepalieka manęs ramybėje?

Leoren:

Nerišlūs sakiniai iškart išvaikė paskutinius miego likučius. Erikos išvaizda privertė gerokai sunerimti: prisitraukusi kelius kaip įmanoma arčiau ir atrėmusi smakrą į juos, ji rankomis laikėsi už plaukų, tarsi būtų norėjusi juos išpešti. Prie to prisidėjo paklaikęs žvilgsnis ir bejausmis veidas. Nedelsdamas prisiartinau prie jos ketindamas viską sugrąžinti į reikiamas vietas.
-Erika, kas atsitiko? Apie ką tu kalbi?- paklausiau nedrįsdamas jos paliesti.
-Apie balsus.
-Ir ką šie balsai sako?
-Jie šaukia mane.
-Tu girdi balsus, kurie tave šaukia?- perklausiau dar kartą tikėdamasis, kad ne taip išgirdau. Tačiau ji linktelėjo. Stengiausi reaguoti ramiai, bet jos žodžiai atėmė kalbos dovaną. Norėjau ją paguosti, bet nesugebėjau suvaldyti šoko vis labiau apimančio mano galvą.

Erika:

Kodėl jis tyli? Man reikia atsakymų:
-Leoren, ar tai priklauso prie užduoties?
-Taip,- jis atsakė ne iš karto, bet tvirtai atrėmė mano pagalbos ieškantį žvilgsnį.
-Kodėl jie yra čia? Kam jie skirti?
Ir vėl trumpa pauzė:
-Jie padės tau sunkiose situacijose. Kai pati nežinosi kaip turėtum pasielgti - jie patars tau.
-Vienas iš jų sakė, kad mato mane. Ką tai reiškia?- įkyriai klausinėjau toliau negalėdama nusiraminti.
Po šių žodžių Leoren šiek tiek atsitraukė, tarsi nebūtų galėjęs atlaikyti tarp mūsų susikaupusios įtampos. Jo elgesys buvo keistas. Žinoma, galvoje sukilo įtarimai, kad jis meluoja, bet... Leoren tikrai nemeluotų jeigu tai būtų rimta. Tiesa?
-Galbūt taip šie balsai norėjo pasakyti, kad yra šalia,- sakydamas tai jis vėl pažvelgė į mane. -Tačiau tau negalima tikėti kiekvienu jų žodžiu. Pirma peržvelk situaciją savu žvilgsniu ir tik tada naudokis tokia pagalba.
Šis įspėjimas dar labiau sujaukė jau ir taip vos suvokiamas mintis. Pagalbininkai, kurių reikia saugotis?! Jo sakiniai prieštaravo vienas kitam. Leoren vengė mano akylaus žvilgsnio, stengėsi kažką nuslėpti.
-Taigi, tai yra visai normalu?- paklausiau atsargiai ir atsakymą gavau tik po kelių amžinybių:
-Taip, viskas vyksta pagal planą.
Melagis! Vos susilaikiau neištarusi to garsiai. Sugniaužusi kumščius priverstinai šyptelėjau. Leoren atsakė man tuo pačiu ir galiausiai grįžo atgal į savo vietą kitoje laužo pusėje. Tuo metu pyktis pradangino baimę ir galvoje sukosi tik tai, kad privalau sužinoti kas čia vyksta. Deja, taip pat suvokiau, kad bandydama ištraukti informaciją iš angelo tik gaištu laiką, kurio galbūt jau nebeturiu... Nuojauta kuždėjo, jog jau greitai viskas išaiškės. Man telieka išlikti kantriai.
Iki tol kol dangus pradėjo švisti Leoren tiesiog ignoravo mane. Paskendęs mintyse tvarkėsi savo kuprinę ir ruošėsi kelionei toliau. Tuo tarpu aš likau sėdėti įtariu žvilgsniu sekdama kiekvieną jo judesį ieškodama įkalčių. Jaučiausi siaubingai taip juo nepasitikėdama. Išgyvenome tiek daug nuotykių, pavojų. Jau keletą kartų jis išgelbėjo mane tiesiog paskutinę minutę. Nesvarbu kaip beviltiškai viskas atrodė - nelikau viena. Sąžinės graužačiai užspaudus mane į kampą nusprendžiau parūpinti medienos. Tyliai tarstelėjusi kur einu, atsistojau ir lėtai nužingsniavau. Ėjau toliau nei reikėjo. Nesugebėjau sustoti, nes su kiekvienu žingsniu jaučiausi vis geriau. Tarsi būčiau galėjusi pabėgti nuo problemų.
Laviruodama tarp išvartytų medžių jaučiau deginantį Leoren žvilgsnį įremtą į mano nugarą. Ignoravau tiek jį, tiek ir mintis raginančias negaišti laiko. Nenorėjau eiti toliau. Apsipratusi su šia vietove buvau saugi. Mielai likčiau čia, savo pačios padarytoje laukymėje, kur kiekvienas kampelis yra pažįstamas. Savotiškai prisirišau prie šios tylos, ramumo. Tačiau niekas neklauso mano norų, todėl man negalima likti. Privalėjau keliauti toliau.
Sunkiai atsidususi, priklaupiau ir pradėjau rinkti tinkamo dydžio šakas. Kai kurias tekdavo nulaužti nuo šalia gulėjusių medžių.
Grįžusi atgal į laužavietę neberadau Leoren. Tikriausiai jis nuėjo medžioti. Padėjusi glėbį medienos ant žemės įsitaisiau šalia ir mėgavausi silpnu vėjo gūsiu kedenančiu mano plaukus, kol galiausiai pradėjau kurti laužą. Leoren parodžius man kelis triukus  jau po kelių akimirkų į dangų stiebėsi ryški liepsna.

Leoren:

Neskubėjau grįžti atgal. Niekada nemėgau meluoti, o paskutiniu metu darau tai taip dažnai, jog nebegaliu ramiai pažvelgti Erikai į akis. Nedaryčiau to jeigu turėčiau kitą išeitį. Bet jos nėra. Nesakau jai tiesos, nes kitaip tik dar labiau sujauksiu jos pašėlusias mintis. Sukėlęs Erikai paniką nebesugebėsiu jos kontroliuoti, nuspėti sekančio ėjimo. Negaliu taip rizikuoti. Ši užduotis turi pavykti iškart, kitaip pasekmes pajus visa Akarija ir dėl to būsiu kaltas tik aš.
Grįždamas atgal jau iš tolo pamačiau rusenantį laužą ir šalia sėdinčią Eriką, tuščiu žvilgsniu tyrinėjančią prieš ją šokančią liepsną. Ji buvo taip užsimąsčiusi, kad atrodė, daugiau nebekvėpavo. Sekundei stabtelėjau negalėdamas atitraukti žvilgsnio. Nors  paskutiniu metu ji buvo gerokai pavargusi, tai nesugebėjo jos grožio. Uždrausti jausmai Išrinktajai niekur nedingo - tik buvo gerai užslėpti. Tikriausiai todėl mane ir baigė sugraužti sąžinė, kad ji taip kenčia tik dėl mano kaltės. Mano klaida - Erikos kančia. Kita vertus, jei nebūčiau sulaužęs taisyklių ji būtų mirusi. Sukilus siaubingiems prisiminimams, papurčiau galvą ir pradėjau artintis prie Erikos, kuri vis dar žvelgė į tuštumą net nepastebėdama manęs. Tokia jos būsena gąsdino labiausiai. Be perstojo kartodamas, kad pasibaigus šiam košmarui viskas stos į savo vietas, prisėdau, šalia jos ir uždėjęs ranką Erikai ant peties pagaliau sulaukiau dėmesio. Į mane pažvelgė nuostabios mėlynos akys, kiekvieną kartą užgniaužiančios kvapą. Nesvarbu kiek kartų į jas pažvelgiu, tai nepraranda to magiškumo.
-Kaip tu jautiesi?- paklausiau rimtai ir ji nedelsė:
-Tik šiek tiek pavargusi.
-Gali eiti toliau?
-Žinoma!- suskubo atsakyti ir išspaudė  dirbtiną šypseną, kuri nesugebėjo pasiekti jos liūdnų akių.
Suvokiau, kad ji meluoja, bet neklausinėjau toliau. Tai tebūtų tik beprasmiškas laiko švaistymas.

Erika:

Greitai pavalgę ir susirinkę daiktus sparčiu žingsniu palikome suniokotą laukymę. Prieš mums dingstant miško glūdumoje, dar kartą žvilgtelėjau atgal. Neturėjau laiko atsisveikinimui, nes Leoren labai skubėjo į priekį. Atrodė, kad pabėgęs iš šios vietos jis sugebės atsukti laiką atgal. Na, angelas bent jau galės apsimesti, kad mano jėgų proveržio niekada nebuvo.
-Jis apgaudinėja ne tik save, bet ir tave,- galvoje nuskambėjo svetimas balsas, tik šį kartą išvis neišsigandau, kadangi šie žodžiai buvo bjauri tiesa. Nežinau kodėl, tačiau manyje kilo vis didesnis pyktis. Tramdžiau šį nenorėdama išsiveržti tarsi vulkanas. Dar vienas kivirčas nieko nepakeis. Stengdamasi nusiraminti ir nustoti apie tai galvoti žvelgiau visur išskyrus į vartų saugotoją. Ilgą laiką klaidžiojome tankiame miške, kol šis pagaliau pradėjo retėti. Ore tvyranti tvankuma kankino su kiekvienu žingsniu vis labiau, o galvoje kabojo tik vienintelis noras - grįžti į laukymę. Per tas keletą dienų jau buvau atpratusi nuo tokių ilgų atstumų, tad įprastas krūvis staiga tapo daug sudėtingesnis...
Jau iš tolo pastebėjau geltona spalva švytinčius laukus. Vis labiau artėdama atpažinau gėles. Ant tvirtų žalių stiebų puikavosi daugybė smulkių žiedelių. Šie augalai siekė man iki liemens ir su kiekvienu žingsniu vis aukštėjo. Po dar kelių metrų jie susilygino su manimi taip įspausdami tarp saldžių kvapų ir akinančio spalvų žaismo. Gerokai sulėtinome tempą, todėl nesugebėjau atsispirti norui ištiesti ranką ir perbraukti per trapius žiedlapius, pajusti jų švelnumą. Galvoje sukilo vaikystės prisiminimai kai žaisdavau slėpynių šalia augusiuose rapsų laukuose. Nejučia šyptelėjau ir leidau užmirštiems vaizdiniams užkariauti mano mintis. Bent keletą minučių  užmiršau kokioje nemalonioje situacijoje esu iš tikrųjų, tačiau šiai ramumo akimirkai nebuvo lemta užsitęsti - į realybę sugrąžino nesuprantami šnabždesiai. Kūnu perėjo šiurpuliukai. Nemačiau nieko išskyrus neaprėpiamą žiedų jūrą, tačiau puikiai suvokiau, kad kažkur, visai netoli, yra Šešėliai.
Leoren, visą laiką ėjęs prieš mane, staiga sustojo taip patvirtindamas mano spėjimus.
-Aš nematau jų,- sušnibždėjo jis.
Atrodė, kad tada mano širdis stabtelėjo ir kūnas aptirpo. Kaip galima įveikti nematomą priešą, kuris gali išnirti iš bet kurios pusės?
-Erika,- Leoren atsisuko į mane stengdamasis sugauti aplink klaidžiojantį, pasimetusį žvilgsnį, taip įsitikindamas, kad tikrai jo klausau. -Mes bandysime pro juos prasmukti. Iki šio lauko pabaigos liko visai nedaug. Tada vėl pateksime į mišką ir ten viskas bus daug papraščiau.
Taigi, mes nekovosime. Tik bandysime pabėgti. Priverčiau save linktelėti. Buvo sunkiau nei tikejausi. Gavęs nebylų atsakymą angelas kalbėjo toliau:
-Prašau, pasistenk neatsilikti ir jeigu man kas nors atsitiks, nelik stovėti. Bėk kuo toliau.
Vien pagalvojus apie tokį scenarijų -  pašiurpau, bet vis tiek linktelėjau dar kartą. Rimtame angelo veide nesujudėjo nei raumuo. Nieko nesakęs jis ištiesė man savo durklą. Tą patį, kurį tūrėjau ir praeitą kartą. Abu žinojome, kad man jo išvis nereikia, kad galiu apsiginti ir kitais "būdais". Vis tiek jį pasiėmiau. Dėl visa ko.
Leoren žvilgsnis buvo įremtas į mano akis ir keletą akimirkų jis tiesiog stovėjo taip sustingęs. Ir kodėl toks jo elgesys primena man atsisveikinimą be žodžių?