Kai balsai tave šaukia

Netikėta įvykių eiga

Kaip greitai gali viskas pasikeisti. Kaip greitai draugai pavirsta priešais. Kaip greitai dingsta begalinis pasitikėjimas. Tai tebuvo kelios sekundės. Pora nereikšmingų žodžių. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Staiga buvau priversta pažvelgti į priešingą situacijos pusę. Pripažinti, kad kiekvienas turi praeitį pilną prisiminimų ir tamsos. Kad ir kokia stipri yra ta jėga, traukianti tave atgal į praeitį, negalima jai pasiduoti. Reikia eiti į priekį. Kapstytis į šviesą. Būtent tai ir padarė Leoren. Jis pasirinko.
Nuleidęs kataną žemyn angelas žengė žingsnį atgal. Tikriausiai dar niekada nebuvau tokia įsitempusi. Stebėjau kiekvieną, net ir menkiausią, krustelėjimą. Ar jis mus išduoda? Renkasi ją? Staiga vartų saugotojas atsigręžė į mane. Tai buvo taip netikėta, kad išvis nebežinojau kaip turėčiau reaguoti. Stovėjau sustingusi, išsigandusi ir akylai žvelgiau į jo akis. Šios atrodė kurkas tamsesnės nei įprastai. Tarsi praeities šešėliai jau būtų spėję pasiglemžti jo sielą...
Keletą sekundžių nieko neįvyko. Jis nieko nesakė. Jo veide nesujudėjo nei raumuo. Galiausiai nusisukęs nuo manęs angelas nuleido galvą žemyn tyrinėdamas samanotą žemę. Pagaliau pakėlęs žvilgsnį į Azeriją prabilo:
-Aš jau esu teisingoje pusėje.
Jo žodžiai taip nustebino, jog iš pradžių pagalvojau, kad neteisingai juos supratau. Tačiau viską patvirtino Azerijos veide atsiradęs skausmas, kurį jau greitai pakeitė šaltumas ir pyktis.
-Tu net neįsivaizduoji kokią klaidą ką tik padarei,- sušnypštė tarsi nuodinga gyvatė.
-Azerija, angelai nežudo kitų angelų. Mes visi esam lygūs. Mus sieja ryšys...- bandė paaiškinti Leoren tačiau buvo šiurkščiai nutrauktas:
-Tarp manęs ir šio nevykėlio neegzistuoja jokie giminystės ryšiai. Susidoroti su juo buvo lengviau nei tikėjausi!
Tik po kurio laiko suvokiau, kad sakydama tai ji paminėjo auką. Ar Lamirau nesakė, kad šis buvo vienas geriausių angelų klano karių? Azerija nelaukė kol aš susigaudysiu painioje situacijoje ir tęsė:
-Be to, niekingos angelų klano taisyklės man išvis nerūpi. Man negalioje jokie kvaili įstatymai. Niekas negali įsakinėti! Aš pati nusprendžiu kas yra gerai ir kas ne. Trumpam stabtelėjusi Azerija susitvardė. Kai jos veide ir vėl pasirodė klastinga šypsena suvokiau, kad tai nereiškia nieko gero.
-Taigi, Leoren. Nori būti tokiu kaip jie?- paklausė retoriškai kreivai nužvelgdama Lamirau. -Puiku. Tada ir mirsi kaip jie.
Būtent tada išgirdau greitai artėjančius šnabždesius. Šešėliai... Akimirkai stabtelėjo širdis ir sustingęs kūnas aptirpo. Mes buvome apgauti. Įvylioti į spąstus. Suklydome tarsi kvaili pradedantieji.
-Tu išdavei mus?!- suriko Leoren nesitraukdamas nuo moters juodais sparnais.
-Taip nepavadinčiau. Juk leidau tau pasirinkti,- atsakė Azerija lėtai išsitraukdama dvi ilgas katanas, kurių ašmenys blykstelėjo šiems išvydus šviesą. -Ir tu nusprendei pradėti kovą. Kaip žinai, aš niekada nesitraukiu atgal.
Leoren veidas tapo vis rimtesnis. Atrodė, kad kiekvienas jos žodis vis labiau išstūmė jausmus iš angelo sielos. Tol, kol jų išvis nebeliko. Nuo vartų saugotojo sklido stingdantis šaltumas. Dar niekada nemačiau jo tokio.
Deja, nuostabai dėl tokio jo pasikeitimo nebeliko laiko. Akiratyje išvydusi pirmuosius tamsius siluetus karštligiškai ieškojau durklo. Tuo pačiu metu prie manęs prisiartino Lamirau taip užtikrindamas, kad apsaugos mane ir padės. Nesvarbu kas nutiks. Atsidūrę tokioje keblioje padėtyje vis dėl to sugebėjome būti vieningais ir pamiršti kas nutiko ankščiau.
Sutelkusi dėmesį ties artėjančia tiršta, juoda mase leidau viskam išnykti. Pamiršau visas problemas, užgniaužiau baimę, išstūmiau nereikalingas mintis laukan. Tikėjausi, kad taip besielgdama sugebėsiu prikelti Išrinktosios galias. Tačiau, nieko neįvyko. Nejaučiau jokio virpėjimo ar deginimo, vis greičiau po kūną plintančio karščio. Nieko. Kai mane užpuolė pirmas Šešėlis nenoriai pripažinau, kad tai tebuvo tik tuščios pąstangos. Be rezultatų.
Mikliai pasitraukusi į šoną nedelsiant įsmeigiau durklą į Šešėlio kaklą. Sekantis gavo lemiamą smūgį į nugarą. Stengiausi. Kovojau. Nors ir suvokiau, kas situacija buvo labai beviltiška. Nesvarbu į kurią pusę pasisukau - visur mačiau tik tirštą masę. Tarsi ši išvis netūrėtų jokios pabaigos.
Staiga petį nudegino skausmas. Atsigręžusi atgal išvydau tamsų siluetą, kurio išvis nepastebėjau. Jau po kelių sekundžių iš šio teliko tik sauja baltų dulkių, kurias greitai išnešiojo vėjas. Tačiau skausmas liko. Žvilgtelėjusi į stipriai tvinkčiojančią žaizdą pastebėjau tris gilias nagų žymes. Kraujas nevaldomai veržėsi laukan ir tekėjo ranka žemyn. Galiausiai pasiekęs pirštų galiukus jis nulašėjo ant žemės palikdamas kruvinus pėdsakus.
Man pasidarė silpna. Nežinau ar tai buvo dėl netikėto puolimo ar dėl greitai prarandamo kraujo kiekio. Žemei pradėjus suktis kiek greičiau nei įprastai privalėjau ieškoti tvirtos atramos. Žengtelėjusi porą žingsnių atgal pasiekiau platų medžio kamieną. Su kiekviena minute mano savijauta prastėjo. Pastebėjęs tai Lamirau stengėsi išlikti arčiau manęs. Tai buvo vienintelis būdas mane apsaugoti. Paskendusi baltoje migloje paniškai ieškojau Leoren. Už kelių metrų radau jį pačiame kovos įkarštyje. Suvokusi, kad angelas kovoja ne prieš Šešėlius, bet Azeriją nebegalėjau suvaldyti smalsumo.
Mergina buvo labai gera karė. Grakščiais judesiais ji atrėmė staigius Leoren puolimus. Iš šalies tai atrodė taip paprastai, tarsi jai net nebūtų reikėję stengtis. Ši moteris žinojo visus Leoren ėjimus.
Tačiau kiekvienas kada nors suklysta. Taip pat ir ji. Stebėjau kaip Azerija puolė. Deja, neteisingai apskaičiavusi judesius prašovė. Leoren, išnaudodamas jos klaidą, reagavo greitai.  Ilga katana įsmigo į Azerijos petį. Iš žaizdos paplūdo kraujas. Negalėdama atitraukti žvilgsnio mačiau nuostabą ir skausmą jos veide. Tas pagalbos ieškantis žvilgsnis privertė pasijusti kaltai. Tarsi ne Leoren, o aš būčiau ją kliudžiusi. Tuo tarpu vartų saugotojo veide neradau jokių jausmų. Tik panieką. Žiaurumą. Ar tai tikrai buvo tas pats asmuo su kuriuo juokiausi? Kuriam jaučiau tai ko netūrėčiau? Dėl šio angelo pasiryžčiau sulaužyti visus įstatymus. Tačiau tai privertė suabejoti ar tikrai jį pažįstu.
To kas įvyko paskui nesugebėsiu pamiršti. Niekada. Kadangi būtent tada gavau nenuginčijamą įrodymą, kad likimas tiesiog žaidžia su mumis. Jis leidžia tau džiaugtis, šypsotis. Mylėti. Tačiau iš tikrūjų tik ir telaukiau kol tu atsipalaiduosi. Kuria planus už tavo nugaros ir tada puola. Iš pasalų. Netikėtai. Ir pribaigia tave. Net neleisdamas pasirinkti kitos išeities.
Ištraukęs kataną iš suklupusios Azerijos peties Leoren žengė žingsnį atgal. Mergina net nebandė atsistoti. Nuleidusi galvą žemyn ji laukė pabaigos. Žinojau kas dabar nutiks, bet negalėjau nusukti žvilgsnio. Tik Lamirau balsas sugebėjo prižadinti mane iš šio hipnozės. Pažvelgusi į priekį pastebėjau du, link manęs artėjančius, Šešėlius. Nors ir svyruodama, sugebėjau apsiginti. Nieko nelaukdama pažvelgiau atgal į Leoren. Ir tai buvo didžiausia klaida  kurią galėjau padaryti. Pamačiau tai ko neturėjau.
Azerija vis dar klūpojo ant žemės. Mačiau triumfo šypseną Leoren veide. Jau greitai ši dings. Galvodama apie šią akimirką klausiu savęs kaip nesugebėjau pastebėti už Leoren nugaros prislikusio Šešėlio. Kaip nepamačiau patenkintos šypsenos Azerijos lūpose šiai žvelgiant į samanas. Ar galėjau pakeisti likimą?
Tarsi iš niekur atsiradęs Šešėlis puolė Leoren. Vartų saugotojas be vargo pašalino šį iš kelio. Tačiau keletui sekundžių jo dėmesys buvo nukreiptas. Ir to pakako. Prieš man spėjant suprasti klastą, jau buvo per vėlu.  Ilga katana tamsiais ašmenimis styrojo Leoren krūtinėje. Ši perskrodė jį kiauriai. Tą akimirką viskas sustojo. Net ir Šešėliai sustingo. Visi stebėjo kaip angelas suklumpa ir galiausiai nukrenta ant žemės. Nerodydamas jokių gyvybės ženklų.
Staiga pamiršau žaizdą petyje, skausmus. Per ašaras beveik nemačiau kur bėgu, tačiau vis tiek sugebėjau jį pasiekti. Deja, mane pasitiko tik plačiai atmerktos akys. Tuščias žvilgsnis. Azerijos juokas...