Kai balsai tave šaukia

Drąsos beieškant

Erika:

Po dar dviejų sustojimų ir keleto varginančių valandų galiausiai pasiekėme nesvetingai atrdančią olą. Leoren tarstelėjus, jog čia bus saugiausia - pašiurpau. Jeigu jau privalome slėptis baugioje, siauroje oloje, net nenoriu įsivaizduoti kokios būtybės slankioja aplink.
Įėjusi į vidų arkreipiau dėmesį į smulkų smėlio sluoksnį ir drėgnas sienas. Susiradusi jaukiausiai atrodantį kampelį, pagaliau galėjau nusiimti pečius spaudžiančią kuprinę. Porą sekundžių masažavau skaudamą sprandą ir stebėjau angelus. Jau greitai buvo paskirstytos užduotys: Lamirau ir aš pasirūpinsime mediena, Leoren - eis medžioti. Nors ir žinojau, kad vartų saugotojas tikrai nepasirinks eiti su manimi, vis tiek jaučiau nusivylimą. Stengdamasi to neparodyti skubiai palikau olą ir pasukau į dešinę. Net nenumaniau kur einu, tačiau po kelių žingsnių šalia atsiradęs Lamirau neprieštaraudamas ėjo kartu. Tad artinomės prie kelių krūmokšnių prisiglaudusių šalia šalto, tamsaus akmens. Bijojau, kad angelas ko nors klausinėti, tačiau šis tylėjo. Mintyse be perstojo dėkojau jam už tai.
Po kurio laiko pagaliau grįžome atgal. Leoren dar medžiojo, tad buvome dviese. Lamirau ėmėsi kurti laužą, o aš pradėjau kloti lovą. Staiga sugavau save besišypsant. Man trūko šios rutinos, kai kiekvienas ir be žodžių žinojo ką reikia daryti.  Be to, su šiai veiksmais buvau susiejusi ir daugybę gerų prisiminimų. Tai tarsi suteikė viltį, jog viskas vėl pasikeis į gerąją pusę. Tikėjausi, kad pagaliau pasiekus kelionės pabaigą, pamiršime visus pykčius ir nesutarimus. Deja, į olą įžengus Leoren ši pakili nuotaika dingo. Kažkas, galbūt tamsus, šalčiu dvelkiantis žvilgsnis, privertė grįžti į realybę. Suvokti nenuginčijamą teisybę. Padariau per daug klaidų, kad   tai būtų įmanoma taip lengvai ištaisyti...
Vėliau sėdėjome prie laužo ir kramtydami kiek per kietą mėsą žvelgėme į šokančią liepsną. Ši metė šiurpius šešėlius ant beveik juodų sienų. Norėdama nors kiek praskaidrinti nuotaiką, pasidalinau Tilos paruoštu maistu. Leoren tyliai padėkojo, tačiau nieko nepalietė. Nors ir stengiausi, negalėjau suvokti jo elgesio.
Sėdėjau arčiausiai išėjimo, tad galėjau stebėti kaip greitai atslenka tamsa. Laikas nesustabdomai bėgo. Jaučiau, kad pabaiga yra visai netoli ir  nesugebėjau apsispręsti ar tai tūrėtų mane nudžiuginti.
-Manau, kad dabar būtų geriausias metas aptarti tolimesnį planą. Įžengus į Suriimos valdas tai būtų per daug pavojinga. Visur gali laukti jos šnipai,- paaiškino Leoren baigus valgyti.
Jo žodžiai privertė pašiurpti. Skubiai linktelėjau ir atsisėdau šalia. Iš kitos pusės priartėjo ir Lamirau. Vartų saugotojas išsitraukė iš laužo kyšančią lazdą ir, vis dar smilkstančiu, galiuku pradėjo braižyti ant žemės išbyrėjusiame smėlyje. Nupiešęs tris, skirtingo dydžio ratus - didelį, vidutinį ir mažą, telpančius vieną į kitą - pradėjo aiškinti:
-Tai buvo pirmas mūsų etapas. Smėlynai, į kuriuos perkėliau tave iš kito pasaulio,- tarė rodydamas į išorinį žiedą. -Antrą etapą pasiekėme perėję per vartus buvusius po vandeniu. Taip pasiekėme miškus, gyvąją Akarijos dalį.
Leoren paminėjus vartus prabudo prisiminimai. Bučinys, išgelbėjęs gyvybę. Staiga ir vėl buvau tvirtame jo glėbyje. Kūną apėmė maloni šiluma. Tada pasaulis dar buvo gražus.
Vartų saugotojas kalbėjo toliau, taip neleisdamas paskęsti jausmuose:
-Rytoj pasieksime antrus vartus ir paskutinį žiedą. Tai yra Suriimos valdos. Pati pavojingiausia Akarijos vietovė. Kiekvienas žingsnis gali būti lemtingas. Negalime leisti sau suklysti. Mūsų lauks ne tik Šešėliai, tačiau ir kiti Suriimos vergai, kaip baltos šmėklos ar silenai, piktybinės miško dvasios. Kadangi negalime būti pastebėti stengsimės kuo daugiau kelio nueiti miško priedangoje. Tai nereiškia jog ten būsime saugesni...- trumpam atitrukęs žvilgsnį nuo savo brėžinio, angelas atsisuko į mane. Tikriausiai pastebėjęs baimę, kurios nebesuvaldžiau, nusprendė daugiau apie šią temą nekalbėti ir tęsė: - Vėliau mūsų lauks pelkynai. Ten turėsime judėti, kaip įmanoma greičiau, kadangi būsime gerai pastebimi. Po šios atkarpos pasieksime pirmuosius įėjimus į požemius. Taip pateksime į rūmus. Nuo tada jūs tiesiog turėsite sekti paskui mane.
Lamirau ir aš linktelėjome beveik vienu metu. Mano rankos drebėjo. Kūną išpylė šaltas prakaitas. Žinojau, kad pasiekti Suriimą nebus lengva. Deja, niekada nemaniau, jog mūsų lauks tiek daug pavojų. Leoren bevardinant įvairiausias grėsmingas būtybes, baimingai suvokiau, jog išvis nesupratau apie ką jis kalba. Kiek daug klaidų buvo galima padaryti. Suklysti. Viską sugadinti.
-O kur rasime relikviją?- išlemenau netvirtu balsu.
Leoren antrą kartą žvilgtelėjo į mane. Paskendusi jo akyse, slapta troškau, kad jis tai darytų dažniau:
-Iš požemių kopsime laiptais į viršų. Šiaurinio bokšto viršuje yra kambarys, kur rasime vartus. Šie yra po sielų vandeniu,- kantriai aiškino jis.
-Sielų vanduo?- pakartojau nustebusi.
-Galvojau, kad tavo močiutė jau viską papasakojo,- įsikišo Lamirau.
-Jos pasakojimuose viskas buvo labai lengva,- paaiškinau nuleidusi žvilgsnį į ugnį. -Ji praleido daugelį detalių.
Sunkiai atsidusau. Kaip troškau, kad ji būtų čia. Su jos pagalba sugebėčiau viską.
-Sielų vanduo nėra paprastas skystis. Šis yra užkeiktas ir elgiasi tarsi būtų gyvas. Jis nuskandina kiekvieną, kuris į jį pakliūna. Tik Išrinktoji gali pereiti per šią kliūtį. Tave apsaugos auksinė žymė.
-Ir kas įvyks paskui?
-To nežino niekas,- pripažino Lamirau.
-Tad perėjusi per sielų vandenį liksiu visiškai viena?- manyje kilo panika.
-Taip, tačiau aš lauksiu šalia,- bandė raminti Leoren.
-Paėmusi relikviją galėsi grįžti atgal. Ir tada mes dingsime iš ten. Tavo užduotis baigsis.
Iš jo lūpų viskas skambėjo taip paprastai. Mano nuojauta šnibždėjo ką kitą. Staiga pakilau. Abu angelai tyrinėjo mane nustebusiais žvilgsniais.
-Man... reikia gryno oro,- tarstelėjau ir jau ketinau dingti tamsoje kai Lamirau mane sustabdė:
-Tau negalima dabar išeiti. Čia yra labai pavojinga.
Staiga visko buvo per daug. Viduje kunkuliavo baimė susimaišiusi su pykčiu. Prastas mišinys.
-Aš esu Išrinktoji,- iškošiau pro sukąstus dantis ir šiurkščiai nustūmiau angelo ranką, kurią jis buvo padėjęs ant mano peties, šalin. -Niekas negali man pakenkti.
Pagaliau ištrūkusi į tamsą pasijutau geriau. Lauke buvo kur kas šalčiau nei oloje. Šią akimirką tai atrodė visai nesvarbu. Žvarbus vėjas nusinešė visus jausmus. Būtent to man ir reikėjo - šiek tiek vienatvės. Pagaliau aiškiai girdėjau savo mintis. Giliai viduje esantis balsas drąsino mane. Kiek per tyliai, bet dabar aiškiai jį girdėjau:
-Erika, tu negali dabar pasiduoti.
Finišo linija yra ranka pasiekiama ir tu nusipelnei šios pergalės. Tau teko tiek daug visko iškęsti. Tačiau tu vis dar čia. Tu gali viską pakeisti. Išgelbėjusi Akariją tapsi didvyrę. Galėsi grįžti namo. Apkabinti mamą. Šis košmaras baigsis.
Tą akimirką buvau labai dėkinga Odesai. Man nereikėjo ištarti to garsiai. Tarp mūsų esantis ryšys buvo pakankamai stiprus. Staiga suvokiau, kad net ir perėjusi sielų vandenį, neliksiu viena. Ji visada bus šalia.
Tik dabar, stovėdama viduryje tuščių laukų ir besiklausydama vėjo ūžesio, galėjau užtikrinti, kad nusiraminau. Staiga susigėdau dėl žodžių, kuriuos pasakiau Lamirau. Galbūt galiausiai pripažinau esanti Išrinktoji, tačiau neturėjau būti tokia šiurkšti. Nenoriu tapti monstru. Neesu tokia.
Tolumoje išvydau baltą žaibą, akimirkai pavertųsį naktį į dieną. Nusprendžiau grįžti. Nenorėjau klaidžioti audroje.
Jau iš tolo pamačiusi ritmingai judančią liepsną, pasijutau kalta. Nežinau kiek laiko praleidau viena.  Abu angelai vis dar sėdėjo prie ugnies. Jie nesikalbėjo vienas su kitu. Jie laukė manęs ir atrodė prislėgti. Ar tai mano kaltė? Taip, atsakiau sau pačiai.
Įžengusi į olą sulaukiau atsargių žvilgsnių. Tarsi jie bandytų nuspręsti kaip jaučiuosi dabar. Trumpai šyptelėjusi, stebėjau kaip įtampa sumažėjo.
-Noriu jums už viską padėkoti ir atsiprašyti už neteisingą elgesį. Esu tikrai labai laiminga turėdama jus abu. Suriimos valdose mūsų lauks dideli pavojai, bet žinau, kad kartu tai sugebėsime,- mano balsas drebėjo iš jaudulio.
Išvydusi patenkintą linktelėjimą iš Lamirau dar plačiau nusišypsojau. Tačiau tik trumpam. Leoren net nesureagavo į mano kalbą. Į viltingą padrąsinimą. Jis ir toliau žvelgė į liepsnas netardamas nei žodžio. Tarsi manęs nei nebūtų buvę. Tik vėliau suprasiu kodėl jis taip elgėsi...
Staiga pasijutusi kvailai, nutipenau į kampą, kuriame jau buvau pasiruošusi miegoti. Nesijaučiau labai pavargusi, tačiau atsiguliau ir nusisukau į sieną. Nenorėjau, kad kas nors pamatytų išdavikiškas ašaras, kurios nevaldomai riedėjo skruostais žemyn, sušlapindamos mano apklotą.

Faded_Soul_ dar kartą dėkoju už palaikymą...