Kai balsai tave šaukia

Žlugusi civilizacija

Nors ir paskendau tirštoje, baltoje migloje nesugebėjau sustoti. Kojos pačios skynėsi kelią į priekį, neklausydamos ką sakė galva. Baimės aptemdintas protas dar negalėjo suvokti, kokią milžinišką klaidą ką tik padariau. Nors ir troškau įsitikinti, ar siluetas dar mane seka, nedrįsau pažvelgti atgal. Tiesiog bėgau. Nežinojau kur, svarbiausia kuo toliau nuo tos vietos. Kuo toliau nuo pavojaus. Buvau valdoma, senų kaip žmonija, instinktų. Mano raumenys degė. Ignoravau skausmą. Tejaučiau paniką ir baimę. Viso to buvo tiesiog per daug. Atrodė taip, tarsi migla vis labiau tirštėtų, taip stengdamasi kuo labiau suklaidinti. Mane sustabdė tik per vėlai pastebėtas akmuo. Užkliuvus už jo smarkiai kritau ant kietos žemės taip gerokai susitrenkdama galvą. Bandydama kuo greičiau atsistoti, pastėbejau kaip greitai viskas sukosi. Smūgis buvo pakankamai stiprus, kad apsvaigčiau. Greitai žvilgtelėjusi atgal įsitikinau, jog nebesu sekama. Lengviau atsidususi, suklupau ir galiausai visu kūnu išsitiesiau ant žemės. Keletą minučių tiesiog gulėjau ant pilvo, godžiai gaudydama orą. Aplink vyravo išdavikiška tyla, kurią drumstė tik mano greitas kvėpavimas. Kiekvienas, net ir menkiausias raumuo, skausmingai pulsavo signalizuodamas, kad daugiau nesugebėsiu nueiti nei žingsnio.
Nuo aukštos, drėgnos žolės sušlapo mano drabužiai, tačiau maloni vėsuma padėjo greičiau atsigauti. Vis dar drebėdama nuo adrenalino prisiverčiau apsiversti ant nugaros. Nenustebau neišvydusi dangaus mėlynumo, kadangi migla pasiglemžė viską - ne tik milžiniškus akmeninius griuvėsius, bei paslaptingus ju gyventojus, bet ir blaivų protą. Tačiau man jau pakako tos minties, kad jis yra kažkur ten, labai aukštai. Tai tarsi įrodė, jog išėjimas iš čia egzistavo. Ir šią minutę man pilnai to pakako.
Net neįsivaizdavau kiek laiko jau cia gulėjau, tačiau su kiekviena sekunde vis labiau suvokiau į kokią beviltišką sutuaciją save įstūmiau. Negalėjau pasakyti iš kurios pusės atbėgau ir kur buvo Suriimos rūmai. Kuo ilgiau apie tai mąsčiau, tuo niūresnės tapo galva keliaujančios mintys. Gerokai nusistebėjau suvokusi, jog man išvis neberūpi kas nutiks vėliau. Man buvo vienodai ar sugebėsiu rasti Leoren, pasiekti rūmus, įveikti savo užduotį ir išgelbėti Akariją. Visą šią kelionę aklai tikėjau, kad tikrai galiu išgelbėti šį apnuodytą, tamsoje paskendusį pasaulį, kol staiga išaiškėjo, jog esu labiau laikoma slaptu ginklu, nei didvyre. Šis suvokimas smukdė mane vis abiau. Tarsi šalta žemė po truputį paskandintų mane savyje. Trumpą savigailos minutę nutraukė šaižus vaiko riksmas.
Greitai pašokusi ant kojų jau buvau pamiršusi, kad ketinau pasiduoti. Nedelsdama apsižvalgius aplink, neišvydau nieko pavojingo. Tai nuramino tik menkai, kadangi nemačiau išvis nieko. Tik baltą, spaudžiančią masę. Giliai kvėpuodama stengiausi užkirsti kelią panikai. Tam nėra laiko. Privalau susikaupti. Išlikti būdri. Privalau rasti kelią atgal. Apimta vos juntamo ryžto, tvirtais žingsniais priėjau prie akmens. Nustebau kaip galėjau jo nepastebėti, kadangi šis buvo tikrai didelis. Buvau tikrai užvaldyta aklos baimės. Tačiau geriau įsižiūrėjusi atpažinau pėdsakus - savo pėdsakus įspaustus į aukštą žolę ir minkštą žemę. Sužibusi viltis stūmtelėjo mane į priekį. Skubiai yriausi pirmyn budriai stebėdama pėdsakus, stengdamasi nepasiklysti. Tuo tarpu aplink mane vis daugėjo šiurpių garsų. Šaižūs riksmai, pagalbos šauksmai, vilkų kaukimas. Ir žingsniai, kurių ritmas visai netiko su manaisiais. Neleidau sau isblaskyti tad nesidairiau aplink. Koncentravausi tik ties svarbiausiu. Ėjau nuleidusi galvą žemyn ir sustojau tik tada kai pasiekiau tą vietą, kur pabėgau nuo angelų. Deja jų čia jau nebebuvo. Kuo atidžiau apžvelgusi matomą aplinką supratau, kad nebežinau ką turėčiau daryti. Jie gali būti bet kur. Tramdydama kylančią paniką, grubiai persibraukiau per susivėlusius plaukus ir iš visų jėgų surikau Leoren vardą. Čia nebuvo jokio aido, balta migla tiesiog sugėrė mano drebantį balsą. Nenorėjau likti stovėti vienoje vietoje tad patraukiau arčiau link keistais raštais puoštų, akmeninių kolonų. Galbūt jie tiesiog toliau judėjo link rūmų. Pati tuo netikėjau. Leoren nebūtų palikęs manęs klaidžioti vienos. Tikriausiai kaip tik šią minutę jis klaidžioja po šias pavojingas pelkes stengdamasis mane surasti. Vien nuo tokių minčių gerklę smaugė kaltės jausmas. Kodėl aš visada viską sugadinu? Darau vien kvailystes. Mano užpuolikas net nebuvo tikras. Vis tiek nepaisčiau angelo įspėjimų ir pabėgau, nors saugiausia būtų buvę likti su jais. Vis labiau pykdama ant savęs, net nepastebėjau kaip pasiekiau milžiniškus griuvėsius. Atrėmusi kaktą į šaltą akmeninį paviršių tesugebėjau sunkiai atsidusti. Labai puiku Erika, galbūt pati paskyrei sau mirties nuosprendį. Didžiujuosi tavimi.
-Lamirau!- surikau iškėlusi galvą į viršų. Jokios reakcijos. Aplink tvyrojo apgaulinga tyla. 
Mane vis labiau užpildė beviltiškumas. Norėjosi verkti. Rėkti. Keikiau save pačią nors ir žinojau, kad tai nieko nepakeis. Šiek tiek nusiraminusi, viltingai laukiau gelbejančio Odesos balso, tačiau jo nebuvo. Iki šiol ji visada išgelbėdavo mane iš panašių kvailų situacijų duodama neįkainojamų patarimų. Šį kartą ji tylėjo.Tarsi būtų įpykusi dėl mano poelgio. Ji net neketino padėti. Šį kartą gerokai perdėjau.
Nebežinojau ką galiu padaryti, kad rasčiau angelus. Tuščiai spoksodama į nelygų akmeninį paviršių, akies kampučiu pastebėjau kažką šmėkštelint. Pulsas nedelsiant šoktelėjo į viršų. Kad ir kas tai bebuvo, nepriminė angelų. Mane išpylė šaltas prakaitas. Vis dar sustingusi toje pačioje pozoje karštligiškai mąsčiau ką turėčiau daryti. Neleisiu sau čia mirti. Kažkur nesvetinguose pelkynuose, kurie yra amžinai aptraukti nepermatoma migla. Susikaupiau ties žyme. Ši iškart pakluso sužibdama auksine spalva. Mano rankos virpėjo. Taip, net ir žinodama kokios stiprios yra mano galios, bijojau. Tačiau taip pat neketinau pasiduoti be kovos. Kūną užliejant maloniam karščiui, sugniaužiau rankas į kumščius ir kovingai surikus staigiai atsisukau atgal, atgniauždama savo desiniąją ranką ir ištiesdamą šią į priekį. Deja, tai ką išvydau prieš save atėmė visą ryžtą. Prieš mane stovėjo maža mergaitė. Jeigu būčiau turėjusi spėti jos amžių sakyčiau tarp 5 ir 7 metų. Į akį iškart krito jos ilgi rudi plaukai ir mėlynos akys. Iki kelių siekianti suknelė pūstu sijonu buvo aptaškyta raudonu skycču ir gerokai sudraskyta. Šis vaizdas privertė pašiurpti. Tuo tarpu ji nekaltai šypsojosi žveldama į mane. Tarsi tokia išvaizda jai išvis netrukdytų.
"Tai tik šmėkla" priminiau sau pačiai. "Jai išvis niekas nebesvarbu".
Ir galbūt tai nuskambės kvailai, tačiau ji sugebėjo išmušti mane iš vėžių. Staiga nebežinojau ar turečiau pulti. Ar išvis galėčiau. Man tereikėjo menko judesio ir viskas būtų baigta. Pasimetusi ir toliau stovejau grąsinančiai ištiesusi ranką, nors ir žinojau, kad nieko nebus. Neketinu pulti mažos mergaitės. Net ir tada kai ji jau yra mirusi. Viskas buvo per daug tikroviška. Pasiduodančiai nuleidau ranką žemyn.
-Pagaliau atėjai. Aš laukiau tavęs. Labai ilgai,- staiga prašneko ji plonu balseliu. Norėjau paklausti ką ji turi omeny, deja žodžiai strigo gerklėje. Padrąsinau save prieiti arčiau. Galbūt būtent ji yra mano išsgelbėjimas. Buvau labai skeptiška, bet privalėjau pabandyti.
-Ką nori tuo pasakyti, kad manęs laukei? Atėjai padėti man surasti angelus? Žinai kur jie yra?- klausinėjau iš lėto priklaupdama. Labiau susitelkusi ties jos veidu, tik dabar pastebėjau tuščią, bejausmį žvigsnį. Ryškiai mėlynos akys buvo tarsi ledinės. Jos peržvelgė mane kiauriai.
Kūnu nuėjo šiurpuliukai.
Ilgą laiką mergaitė tik tylėjo ir net tada kai pagaliau gavau atsakymą nepasijutau geriau.
-Tu vėluoji.
Išvis nebesupratau kas vyksta. Suraukiau antakius, tuo tarpu ji tiesiog žvelgė tiesiai į mane nei karto nemirktelėdama.
-Kur aš vėluoju?- paklausiau po truputį netekdama kantrybės. Mano laikas seko, iki pradedant temti norėjau palikti šią vietą arba bent jau rasti angelus. Klaidžioti vienai tamsoje būtų blogiausia išeitis. Apie tai net nenorėjau pagalvoti. Todėl ilgas mergaitės tylėjimas labai erzino.
-Tu vėluoji,- vėl atsake ši savo plonu, tyliu balseliu.
-Taip, tai jau sakei,- atšoviau gerokai pyktelėjusi.
Kantrybei išsekus, nusprendžiau kad tai tėra laiko švaistymas ir ketinau atsistoti. Privalau judėti į priekį. Tačiau sekantys jos žodžiai privertė mane stabtelti:
-Tu turėjai mus išgelbėti. Bet tu pavėlavai.
Visas pyktis akimirksniu išgaravavo ir aš vėl atsisukau į mergaitę sutelkdama jai visą savo dėmesį. Tai ką ji pasakė atėmė kalbos dovaną. Nors ir žinojau, kad nesu kalta, kazkur viduje pasireiškė ir įkyrus sąžinės jausmas.
-Aš negalėjau jūsų išgelbėti. Kad ir kaip būčiau to norėjusi.
Mano balsas drebėjo ir aš jaučiausi kaip niekada prastai. Keletą akimirkų tvyrojo mirtina tyla. Su nekantrumu laukiau ką ji atsakys, nors ir žinojau, kad man tai nepatiks. Bet ji delsė. Su nuostaba stebėjau kaip didelės mėlynos akys prisipildo ašaromis ir šios pradeda riedėti putliais skruostais žemyn. Klūpėjau nesugebėdama atitraukti žvilgsnio, drąskoma jausmų ir kaltės.
Staiga ji šaižiai suriko ir iš visų jėgų sugriebusi mane už pečių stūmė atgal. Visai nesitikėdama tokios įvykių eigos, atsidūriau ant dulkėtos žemės. Sekundę tiesiog stebėjausi kokia stipri ji yra. Greitai atsisėdusi iškart atsisukau į mergaitę, kurios veidas buvo perkreiptas pykčio. Vaikiško nekaltumo neliko nei žymės. Dabar temačiau neapykantą, norą mane sunaikinti. Ir mano nelaimei ji nebebuvo viena. Tik dabar tolumoje įžvelgiau greitai artėjančius siluetus, kurie vienas po kito išniro iš baltos miglos. Vaizdas buvo daug šiurpesnis nei mano fantazija būtų galėjusi kada nors sukurti. Tai buvo minia angelų. Arba labiau jau tai kas iš jų buvo likę. Moterys sudrąskytomis rankomis, vyrai išlaužytais sparnais ir kruvinu purvu išterlioti vaikai. Visų jų veido išraiškos buvo tokios pat šaltos kaip ir prieš mane stovinčios mergaitės, kurios akys staiga pavirro juodomis.  Tai priminė zombių apokalipsę. Deja, tai nebuvo kažkoks siaubo filmas. Tai buvo tikrovė. Ir šis vaizdas sustingdė mano kraują.
-Nutilk!,- suriko mergaitė vis dar žvelgdama i mane. -Visa tai yra melas. Kvailas, paprastas melas. Ir tu... Tu esi melagė. Išdavikė. Tu esi kalta dėl to kas įvyko. Tu. Tik tu. Melagė. Melagė. Melagė....
Tarsi užstrigusi kasetė, ji vis garsiau kartojo tą patį ir kiekvienas jos žodis aidėjo tarp žlugusios civilizacijos griuvėsių. Minia įtūžusių ir siaubingai atrodančių angelų vis labiau artėjo, o aš tiesiog nesugebėjau atsistoti. Mano aptirpę kojos atsisakė paklusti. Tesugebėjau stumti savo nevaldomą kūną atgal kol nugara pajuta šaltą, kietą paviršių. Pasiekiau akmeninę koloną. Buvau įspausta į kampą. Visur kur pažvelgiau, mačiau juodus siluetus, kruvinus kardus ir į mane nukreiptus strėlių smaigalius.
-Leoren!!!- surikau bevitiškai tikėdamasi, kad būsiu eilinį kartą išgelbėta. Nieko neįvyko. Šį kartą laimė nusisuko šalin. Galvoje teskambėjo minios kartojamas žodis: melagė.
-Aš nekalta. Aš atsiprašau...- šnabždėjau apimta panikos. Dabar verkiau ir aš. Tačiau tai niekieno nedomino.