Kai balsai tave šaukia

Šviesa

Mano kūnas atsipalaidavo ir aš žinojau, kad tuoj mirsiu. Paskutinę sekundę, tarsi iš niekur atsirado Leoren ir tai ką jis padarė buvo tiesiog neįtikėtina: paėmęs mane į savo glėbį, pažvelgė man į akis ir priglaudė savo lūpas prie manųjų. Iš pradžių išvis nesupratau kodėl. Tačiau tada pajutau, kad šitaip jis atidavė dalį savo deguonies. Skausmas krūtinėje netapo silpnesniu, bet pajutau jėgų antplūdį. Aš net nežinojau ar dėl to buvo atsakingas deguonis ar labiau šis keistas bučinys išgelbėjęs mano gyvybę.
Tuo tarpu Leoren greitai atsitraukė nuo manęs ir tvirtai suėmęs mano ranką plaukė toliau. Aš taip pat stengiausi plaukti, tačiau jaučiausi bejėgė. Viskas priklausė nuo jo.
Mano gerklė  buvo tarsi paralyžuota kai pagaliau išvydau auksinę arką. Portalas... pagaliau...
Užmerkiau akis ir jau po keleto akimirkų pajutau karščio bangą, kuri perėjo per mano kūną. Kažkada suvokiau, kad guliu ant kažko minkšto. Greitai atsimerkusi supratau, kad tai buvo žalia. Žalia yra mylimiausia mamos spalva... mano galva neveikė taip kaip tūrėjo. Dar šiek tiek užtruko kol suvokiau, kad tai ant ko gulėjau buvo žolė. Ji buvo visur. Galiausiai suvokusi, kad guliu veidu į žemę apsiverčiau ant nugaros. Prieš mane atsivėrė beribis mėlynas dangus. Tikriausiai esant kitokioms aplinkybėms būčiau pašokusi nuo žemės ir pradėjusi žvalgytis, aiškintis kur dabar esu. Tačiau mano kūnas nepakluso. Kiekvieną įkvėpimą lydėjo deginantis skausmas. Jaučiausi taip tarsi visos mano jėgos būtų susigėrę į žemę. Kažkur šalia manęs išgirdau Leoren - jis sunkiai alsavo.
Aš žvelgiau į dangų bandydama ignoruoti skausmą ir mintis, kad neesu manąjame pasaulyje. Nesvarbu kaip panašiai tai atrodė. Atsidusau. Taip, aš tikrai norėjau namo. Viskas buvo visai kitaip nei visąlaik įsivaizdavau.
Staiga pastebėjau, kad Leoren sukaupė jėgas ir atsisėdo. Nusprendžiau taip pat pabandyti atsisėsti. Tai nebuvo taip lengva. Keletą akimirkų stebėjau Leoren negalėdama atitraukti žvilgsnio. Tikriausiai jis mąstė kaip viskas bus toliau. Tarp mūsų vyravo slogi tyla. Žinojau, kad man reikia ką nors pasakyti, kitaip ji pribaigs mane. Taip pat žinojau, kad tai yra pati geriausia akimirka padėkoti. Už viską...
-Ačiū... už tai, kad... už tai, kad mane išgelbėjai,- išlemenau, nežinodama kaip išsireikšti.
Jis nereagavo. Tačiau aš vis dar laukiau atsakymo ir toliau žvelgiau į jį. Mano nuostabai jis nieko nesakė, tik pakėlė savo galvą ir pažvelgęs man tiesiai į akis, nusišypsojo. Jaučiau kaip pradedu tirpti. Šią akimirką jis atrodė tarsi didvyris, kuris kiekvieną dieną gelbėja gyvybes ir nelaukia padėkos. Tarsi tai būtų rutina. Šią akimirką jis buvo būtent toks kokį aš visąlaik įsivaizdavau.
-Mes turime eiti toliau,- dabar jo žvilgsnis klaidžiojo po mėlyną dangų.
Aš nenorėjau niekur eiti, o ir Leoren neatrodė patenkintas šia mintimi. Tačiau mes privalėjome judėti toliau. Laikas nelaukė. Staiga mano galvos skausmai ir vėl sustiprėjo todėl paslėpiau veidą delnuose. Labai nustebau pajutusi, kad mano plaukai ir drabužiai buvo sausi. Atrodė taip, tarsi viską būčiau tik išsigalvojusi. Ir vis dėl to žinojau, kad tai tikrai įvyko. Nenorėdama ir vėl pradėjau mąstyti apie mamą, bandžiau įsivaizduoti kaip ji reagavo neradusi manęs, spėliojau ką ji veikia dabar. Jau galėjau numanyti kaip ji sielvartavo ir kaltino save, esą ji niekada nebuvo gera mama ir panašiai... per daug gerai ją pažinojau... Taip, galbūt ji kartais tikrai per daug dirbdavo, tačiau ji vis tiek yra pati geriausia. Aš norėjau namo, kad galėčiau ją pagaliau nuraminti ir pasakyti, kad ją myliu. Būtent ši mintis privertė mane sukaupti jėgas ir atsistoti. Leoren buvo teisus - mes turime eiti ir daugiau negaišti laiko. Apsisukusi pažvelgiau į Leoren - jis tyrinėjo mane nustebusia veido išraiška.
-Tai tikriausiai pirmas kartas per pastarąsias dienas kai tu nesipriešindama darai tai ką aš sakau,- galiausiai tarė jis šelmiškai besišypsodamas. Ši šypsena man patiko labiausiai: su ja jis atrodė labai žaismingas... ir draugiškas. Galiausiai atsistojo ir pats  pakėlė savąją kuprinę ir atsainiai užsimetė ją ant pečių tarsi ši nieko nesvertų. Tuo tarpu aš vos galėjau stovėti - man nežmoniškai skaudėjo pečius ir nugara nuo manosios kuprinės.
Stebėjau jį tarsi užhipnotizuota ir mėgavausi kiekvienu jo judesiu. Netikėtai Leoren atsisuko į mane. Mūsų žvilgsniai susidūrė... ir man pritrūko oro. Šie šiurpuliukai po mano oda... Net nepajutau kaip paskendau jo akyse. Staiga Leoren pradėjo artėti link manęs. Kai mus skyrė tik keli centimetrai jis šiek tiek pasilenkė. Mano širdis daužėsi, o kvėpavimas pagreitėjo. Nežinojau ką jis darė su manimi, bet man tai patiko.
Galiausiai Leoren suėmė mano ranką. Jam pasilenkus dar arčiau pajutau jo kvėpavimą ant mano kaklo. Tai kuteno ir vedė iš proto. Stovėjau tarsi sustingusi, nes bijojau, kad pajudėjusi viską sugadinsiu.
- Tu netūrėtum taip žiūrėti į mane. Tai daro mane nervingu,- staiga sušnibždėjo jis man į ausį ir staigiai atsitraukė. Keletą akimirkų vis dar stovėjau kaip užburta. Mano smegenys dar buvo tarsi atsijungę. Pagaliau susivokusi pažvelgiau į jį: Leoren jau buvo nuėjęs keletą žingsnių toliau kai apsisuko ir pažiūrėjo į mane su kreiva šypsena:
- Ir patarčiau nepamesti proto.
Net nepajutau kaip išsižiojau iš nuostabos. Šis niekšas puikiai žinojo, kad man patinka ir todėl nusprendė pasidaryti sau pramogą. Kad ir kaip stengiausi negalėjau pykti ant jo. Man per daug visa tai patiko. Nepamesk proto... manau, kad tam jau yra per vėlu...

Didelis ačiū tiems kas skaito mano istoriją. Šį kart pasistengiau parašyti daugiau 😁😁 Būčiau labai dėkinga jeigu pakomentuotumėte kas buvo gerai, o kas nelabai. Galbūt tūrėčiau kažką pakeisti?? Jūsų nuomonė man yra labai svarbi☺ linkiu smagaus skaitymo!!!!!