Kai balsai tave šaukia

Skaudi tiesa

Iškart pribėgau prie jos ir net nepagalvojus pridėjau ranką prie kristalo sienelės. Tolumoje girdėjau Lamirau balsą, bet išvis nereagavau į jį. Kai Terėja priglaudė savąjį delną prie manojo jau buvo per vėlu... staiga mus apšvietė ryški šviesa ir aš atsiradau Trėjos vietoje. Kristalo viduje buvo labai mažai vietos. Manyje sukilo panika. Tuo tarpu Terėja, kuri stovėjo lauke žvelgė į mane išsigandusiu veidu.
Tarsi iš niekur atsirado Leoren. Savo rankose jis laikė abi katanas ir atrodė labai grėsmingai. Jis buvo piktas ir šaltakraujis. Jo tokio dar niekada nebuvau mačiusi ir net neįsivaizdavau , kad jis tūrėjo tokia pavojingą pusę. Kai nimfa išvydo jį, besiartinantį link jos, pradėjo verkti. Abi rankas laikė prispaudusi prie lūpų nenorėdama pradėti klykti. Pamatęs tai Leoren žvilgsnis sušvelnėjo. Taip ir žinojau, kad jis nėra kažkoks žvėris. Tuo tarpu aš stovėjau įkalinta kristale ir galėjau tik žiūrėti. Bandydama atkreipti dėmesį į mane pradėjau kumščiais daužyti sieną skiriančią mane nuo kitų.
-Leoren neskriausk jos. Tai mano kaltė!!- šaukiau aš bijodama tragiškos mūsų susitikimo pabaigos.
Jis iškart paklausė ir padėjo ginklus ant žemės nenuleisdamas akių nuo nimfos. Nesitikėjau, kad jis tai padarys ir tą akimirką pasijutau tikrai labai svarbia.
-Erika, ką aš padariau?! Aš atsiprašau... aš nenorėjau...nežinojau, kad tai gali atsitikti,- bandė kalbėti Terėja, bet jos balsas trūkčiojo nuo patirtos baimės. -Ką man daryti, kad ji vėl būtų laisva??
Ji drebėjo ir man tikrai pagailo jos. Leoren ir Lamirau susižvalgė. Jie atrodė nustebę, tikriausiai nesitikėjo, kad nimfa stengsis mane išgelbėti. Net ir kvailas būtų galėjęs pastebėti kad tai nebuvo vaidyba.
- Tu turi leisti jai įtraukti tave atgal,- atsakė Leoren ir Terėja nieko nelaukus prisiartino prie manęs ir ištiesė ranką. Švelniai suėmiau ją po truputį traukdama nimfą link manęs. Kai ji jau beveik buvo kristale apkabinau ir ji iškart atsakė man tuo pačiu. Viską vėl nušvietė ryški šviesa ir aš atsiradau lauke. Prieš mane mačiau vėl kristale uždarytą, tačiau besišypančią, Terėją. Nusišypsojau jai atgal.
-Taigi, jūs pažįstamos??- išgirdusi kraują stingdantį Lamirau balsą pagalvojau, kad saugesnė būčiau buvusi kristale. Tada suvokiau ką iš tikrųjų padariau. Aš išsidaviau.
Greitai apsisukau ir mane pasitiko du nepatenkinti veidai: vienas buvo rūstus, o kitas veikiau jau liūdnas ir įskaudintas.
-Taip, mes pažįstamos,- atsakiau tvirtai. Nebebuvo prasmės meluoti. Lamirau žengė žingsnį link manęs, o Leoren sukryžiavo rankas ant krūtinės.
-Taigi, tu melavai man į akis??- sušnypštė Lamirau grėsmingai ir priartėjo dar labiau. Jis buvo per arti, bet aš neketinau trauktis. Reikiamos drąsos man suteikė Leoren - tikėjausi, kad jis nekartos savo klaidos ir nepaliks manęs likimo valiai.
-Taip, aš melavau, nes tu vis tiek nebūtum suvokęs to ką noriu pasakyti. Ji,- rankos mostu parodžiau į Trerėją. -išgelbėjo mane. Ji, Nefralis ir kitos nimfos padėjo man atgauti jėgas. Jos numalšino skausmus ir išgydė mane, tam, kad būčiau pasiruošusi smėlio šventyklai.
Mano nuostabai Lamirau tylėjo. Nukreipusi žvilgsnį Leoren tęsiau:
-Aš žinau jūsų nuomonę apie miško būtybęs. Tačiau nimfų atžvilgiu ji yra išvis nepagrįsta!! Aš mačiau kokios geraširdiškos ir mielos jos gali būti. Aš būčiau kalbėjusi toliau tačiau buvau nutraukta smūgio, kuris nubloškė mane ant žemės. Burnoje pajutusi kraujo skonį gerokai išsigandau. Pakėlusi akis į viršų išvydau Lamirau. Jo vėl pajuodę akys atrodė beribės. Leoren vis dar stovėjo šalia jo sukryžiavęs rankas ir žvelgė į tolį. Negalėjau patikėti, kad jis tai leido!! Nejaugi jis vėl pakartos tą patį??
-Man regis tavęs niekas nemokė disciplinos,- pareiškė Lamirau. -Tai galime greitai ištaisyti. Aš perspėjau tave.
Jis žengė link manęs tačiau tada kelią pastojo Leoren.
-Gana,- įsakė jis.
Lamirau perliejo jį lediniu žvilgsniu:
-Nedrįsk pastoti man kelio. Ji privalo suvokti, kad už melavimą bus draudžiama. Mes turime laikytis taisyklių, ji taip pat.
-Nešnekėk apie taisyklių laikymąsi, nes pats jas laužai. Tau net negalima jos priliesti. Jau nekalbu apie tai, kad jau antrą kartą ją užpuolei! Pirmą kartą nieko nedariau, tačiau dabar man užtenka. Ji nėra tavo žaisliukas ant kurio galėtum išlieti savo pyktį.
-Neaiškink man apie taisykles!!- pakėlė balsą Lamirau. -Tau gręsia mirties bausmė.
- Tau taip pat, jeigu kas nors sužinos kaip elgiesi su Erika,- ramiai, bet išraiškingai atsakė Leoren. Šie žodžiai galutinai užčiaupė mano skriaudėją. Sumurmėjęs kažką panašaus kaip "dar pasigailėsi pasirinkęs ją" apsisuko ir dingo tarp kristalų. Sėdėdama ant žemės nulydėjau jį žvilgsniu. Tada įsivyravo tyla. Tyrinėjau Leoren, kuris vis dar žiūrėjo į tą vietą kur Lamirau išėjo. Jis tylėjo ir įtemtai mąstė. Jo veido išraiška iškart išdavė, kad šviesiojo angelo žodžiai užkliudė jo silpnąją vietą ir, kad jam tai buvo labai skausminga. Tuo tarpu aš banďžiau suvokti kur buvau sužeista. Galiausiai supratusi, kad man prakirto lūpą šiek tiek nusiraminau, nes galvojau, kad nukentėjau labiau.
Tyliai atsistojau nenorėdama atkreipti Leoren dėmesio, kuris vis dar tuščiu žvilgsniu tyrinėjo kraštovaizdį. Mus skyrė vienas didelis žingsnis, bet aš bijojau prisiartinti. Norėjau apkabinti jį, pasakyti, kad yra man svarbus, padėkoti. Juk vis dėl to dėl kivirčo buvau kalta aš. Bet likau stovėti. Tylėdama. Baimė būti atstumtai buvo per didelė. Jaučiausi per daug trapi ir žinojaj, kad neišgyvenčiau to. Nebegalėjau ištverti to skausmo, kurį gali sukelti tik jis.
-Erika??- netikėtai prakalbo Leoren ir aš pamiršau kvėpuoti.
Atsakydama įsitempiau visu kūnu:
-Aš čia.
Jis apsisuko ir pažvelgė į mane. Viskas vyko tarsi sulėtintai. Kurį laiką jis apžiūrinėjo mano prakirstą lūpą. Paskui galiausiai nukreipė savo žvilgsnį man į akis:
-Kodėl ma melavai?? Nejaugi neįrodžiau tau, kad esu tavo pusėje??
- Įrodei, bet aš nežinojau kaip tu reaguosi. Juk iš tikrųjų uždraudei man bendrauti su miško gyventojais ir aš išvis nepaisiau tavo žodžių. Vidury nakties tiesiog išėjau iš laukymės su Terėja.
Man paminėjus nimfos vardą jis vėl žvilgtelėjo į kristalą.
-Ji nėra bloga, tik norėjo man padėti,- toliau gyniau mano nuomonę. Jis tylėjo ir ši tyla buvo tiesiog žudanti.
Eilinį kartą norėjau sužinoti kas dedasi jo galvoje. Tą akimirką Leoren atrodė toks lengvai pažeidžiamas ir aš tiesiog nežinojau kaip tūrėčiau elgtis. Nenorėjau sužeisti jo dar labiau.
-Tavo neteisingas mąstymas apie mane tikrai skaudina. Visą šį laiką laužiau angelų klano įstatymus vien tam, kad laimėčiau tavo pasitikėjimą. Ir tu vis tiek man meluoji. Ką turiu padaryti, kad tu pagaliau suvoktum kiek man reiški?? Ką padariau neteisingai?!
Jo balsas vis garsėjo ir su kiekvienu žodžiu smigau vis giliau į kaltinimus sau pačiai.
-Atleisk man už...- pradėjau atsiprašinėti drebančiu balsu, bet jis pertraukė mane:
-Nutilk. Man nereikia tavo atsiprašinėjimų. Tiesiog suvok ką padarei.
Taręs tai jis tiesiog nuėjo palikdamas mane vieną. Žvelgdama į tolstantį jo siluetą jaučiausi tuščia. Atrodė, kad visi mano jausmai išėjo su juo. Veinintelis likęs buvo tik kaltės jausmas. Ir šis atrodė beribis, galingas. Jis atėmė iš manęs visas jėgas. Suklupau ir susiėmiau už galvos. Vėl verkiau tik šį kartą viskas buvo daug blogiau. Bijojau, kad praradau jį. Galutinai.

Atleiskit, kad ši dalis yra nuobodi....lauksiu komentarų❤