Kai balsai tave šaukia

Melo kojos trumpos

Grįžusi į laukymę iškart patraukiau link mano kuprinės ir paėmusi ją greitai užsimečiau ant pečių. Po keleto akimirkų iš miško išėjo ir Leoren. Mūsų žvilgsniai susidūrė. Jo tamsiose akyse įžvelgiau skausmą. Jaučiausi taip tarsi būčiau žvelgusi į veidrodį. Bet neketinau vėl nusileisti, nebenorėjau, kad jis žaistų mano jausmais, todėl greitai nusisukau.
-Einam? Ar ir toliau gaišime laiką?- kalbėjau tvirtai, be jausmų. Net neįsivaizduoju kaip tai sugebėjau.
Lamirau trumpam klausiamai žvilgtelėjo į Leoren. Šis linktelėjo. Susirinkę visus daiktus patraukėme toliau. Nuleidusi galvą žemyn sekiau juos. Dabar trūko tik lietaus, niūrios aplinkos ir iš šalies tai atrodytų kaip tragiška scena kokioje nors jausmus užvaldančioje dramoje. Būtent taip ir jaučiausi - tarsi visa tai būtų filmas, kurio pagrindinė veikėja pereina didžiausius išbandymus, bet vis tiek nesulaukia jokios laimingos pabaigos.
Kodėl tūrėjau susižavėti būtent tuo, su kuriuos neturiu jokios ateities?? Ir kodėl man patinka būtent tas, kuris tikrai nesielgia kaip princas ant balto žirgo? Visos tos svajonės apie "tą vienintelį" šiandien prarado prasmę.
Ilgą laiką niekas nedrįso kažko pasakyti, tarsi ši vyraujanti tyla būtų buvusi šventa. Pirmas prakalbo Lamirau. Banydamas pralinksminti Leoren pradėjo pasakoti jam senus prisiminimus, nuotykius, kuriuos patyrė kartu. Kartais nuo karto Leoren šypteldavo arba ką nors atsakydavo, bet vėliau vėl užsisklęsdavo savyje. Galbūt buvau jam per griežta? Galbūt perdėjau ir labai jį įskaudinau?? Mane graužė sąžinės jausmas nors ir netūrėtų. O gal...
Po truputi pradėjo temti, bet mes vis tiek ėjome toliau. Nenorėdama atkreipti dėmesio į save neklausiau kada darysime pertrauką. Buvau pavargusi, o mano galva reikalavo poilsio nuo visų tų minčių nepaliekančių manęs ramybėje. Slapta džiaugiausi, kad su kiekvienu žingsniu artėjame link smėlio šventyklos, nes tai reiškė, kad greitai atsikratysiu Lamirau. Likę vieni su Leoren sutarsime geriau. Na, bent jau taip tikėjausi. Žinojau, kad nėra labai gerai jeigu liktume visiškai vieni, bet tai vis tiek bus geriau nei su Lamirau. Nuo dabar nekenčiau jo dar labiau.
Pastebėjusi priekyje kažką šviečiant iškart pakėliau žvilgsnį aukštyn. Tai atrodė tarsi milžiniški kristalai su smailiomis viršūnėmis. Jie augo tiesiai iš žemės ir dažniausiai buvo suaugę būriais. Šie kristalai priminė tuos pačius šviesos kristalus, kuriuos mačiau prieš įžengiant į požemines olas. Spėliojau ar tai buvo tie patys, bet nedrįsau paklausti. Tuo tarpu Leoren ir Lamirau ėjo taip tarsi niekas nebūtų pasikeitę.
Galiausiai prisiartinome prie pirmos grupelės. Šie šviečiantys stulpai buvo pakankamai platūs ir gerokai aukštesni nei aš. Pamačiusi mano atvaizdą supratau, kad jie buvo tarsi milžiniški veidrodžiai. Akimirką sustojau ir tyrinėjau save pačią. Atrodžiau siaubingai: akys buvo paraudę nuo ašarų, plaukai buvo susivėlę. Iš netvirtos stovėsenos buvo galima suprasti kokia pavargusi buvau iš tikrųjų. Tikrai neatrodžiau kaip tos didvyrės iš filmų....Ši, į mane žvelgianti, mergina nebeturėjo nieko bendro su ta Erika, kuri kažkada gyveno. Tą akimirką nežinojau - tūrėčiau džiaugtis ar liūdėti??
Toliau apžiūrinėjau save kol pastebėjau kažką sujudant...viduje. Iškart atšokau atgal. Keletą sekundžių nieko neįvyko. Jau galvojau, kad man tik pasirodė. Juk nuovargis daro savo. Tačiau tada vėl kažkas sujudėjo ir aš išvydau nimfą kristalo viduje. Sustingau. Kaip tai įmanoma?? Pažvelgiau į Leoren ir Lamirau, bet jie buvo per daug įsijautę į pokalbį ir netgi nepastebėjo, kad atsilikau. Tuo tarpu aš likau stovėti, tiesiog nesugebėjau eiti toliau. Stengiausi suvokti kas čia vyksta.
Tarsi iš niekur atsiradusi smulki būtybė žvelgė į mane savi didelėmis liūdnomis akimis. Šios buvo sodriai smaragdinės. Ji tūrėjo ilgus juodus plaukus į kuriuos buvo įpinta keletas gėlių žiedų. Kai ji pakėlė savo ranką ir uždėjo ant kristalo sienelės pagaliau suvokiau, kad ji buvo įkalinta. Supratau, kad tai buvo Suriimos darbas ir nusprendžiau ją išgelbėti. Ryžtingai artinausi link jos. Visą tą laiką ji nenuleido savo akylaus žvilgsnio nukreipto tiesiai man į akis. Kai mus skyrė tik keli centimetrai taip pat ištiesiau ranką ketindama ištraukti ją iš ten. Kaio tik tuo metu pajutau kaip kažkas sugriebė mane už liemens ir truktelėjo atgal. Bet nimfa negaišo ir iškart sugriebė mane už riešo ir pradėjo traukti į jos pusę. Tik dabar suvokiau, kad ji ketino įtemti mane į kristalą ir tikrai išsigandau. Pastebėjusi juodų plaukų sruogą ant mano peties suvokiau, kad mane gelbėjo Leoren. Jis tikrai stengėsi tačiau nimfa buvo labai stipri ir nepasidavė...