Kai balsai tave šaukia

Ilgai slėpta teisybė

-Lamirau? Ką tu čia veiki?!- sušukau vis dar gerokai šokiruota.
Šviesusis angelas atsakė ne iškart. Padėjęs savo kuprinę ant žemės jis susiėmė už kairiojo peties. Tik dabar suvokiau, kad tas tamsus, greitai plintantis skystis, buvo jo kraujas. Aš sužeidžiau jį ir šaltas žvilgsnis išdavė koks įsiutęs jis buvo. Kūnu perėjo karščio banga. Aš bijojau. Kai paskutinį kartą jį mačiau buvau beveik pašauta.
-Atleisk, aš nežinojau, kad tai tu,- išlemenau drebančiu balsu, tačiau nesulaukiau jokios reakcijos.
Staiga jis atsistojo. Įsitempiau, bet nieko neįvyko. Angelas tiesiog praėjo pro šoną ir nužingsniavo link Leoren. Šis vis dar miegojo net nenumanydamas kas vyksta aplink.
-Kas jam atsitiko?- mane pasiekus Lamirau balsui įsidrąsinau ir nusprendžiau prisiartinti:
-Mus užpuolė Šešėliai.
Keletą akimirkų jo žvilgsnis keliavo tarp manęs ir vartų saugotojo.
-Kodėl jis yra taip sužeistas, o tu net nepaliesta?
Sutrikau nuo šio klausimo, tačiau atsakymas atėjo greičiau nei galėjau galvoti:
-Jis apsaugojo mane.
-Ir tu leidai kovoti jam vienam?!- jo balso tonas šoktelėjo į viršų taip pašiaušdamas kiekvieną plaukelį ant mano kūno.
-Ir ką, tavo manymu, tūrėjau daryti?! Likti ir kovoti?- neketinau leisti jam manęs apkaltinti. Jis išvis nieko nežino. -Leoren liepė man bėgti. Tai ir dariau.
-Tu palikai jį vieną?!- dabar akylus angelo žvilgsnis buvo įsmeigtas tik į mane. Keista, bet būtent tai ir sukėlė tą nenumaldomą pyktį.
-Žinai ką Lamirau, nesikišk ne į tavo reikalus!- pratrūkau kiek per garsiai, nebegalėdama susivaldyti. -Esi ne geresnis! Tiesiog dingai palikdamas mus vienus. Galėjome tik spėlioti kur tu esi, ar tau yra viskas gerai... Nedrįsk manęs teisti!
Mano balsui nuaidėjus tarp akmeninių sienų įsivyravo tyla. Lamirau veide įžvelgiau tik begalinę nuostabą. Pažvelgusi į tamsias akis atpažinau skausmą. Bet man jo išvis nepagailo. Deja, tiesa skaudina.
Staiga nebegalėjau stovėti šalia jo, tad dideliais žingsniais nuėjau link išėjimo. Lauke vis dar siautėjo vėjas ir lietus, maišydami dangų su žeme. Šaltas vėjo gūsis pagaliau padėjo nusiraminti. Į galvą šovė prisiminimas, kad Lamirau yra sužeistas ir aš esu dėl to kalta. Kad ir kaip viskas buvo, turėjau juo pasirūpinti. Jau pakako, kad Leoren yra tokios būklės. Sunkiai atsidususi pasisukau ir grįžau atgal pakeliui paimdama Lamirau kuprinę ir pastatydama šią šalia kitų. Iš manosios išsiėmusi binto ir skysčio žaizdai išvalyti priėjau prie šviesiojo, kuris vis dar stovėjo.
-Prisėsk. Aš sutvarkysiu tavo žaizdą.
-Aš padarysiu tai pats,- atšovė net nepažvelgdamas į mane.
-Nematydamas žaizdos ir su viena ranka?- paklausiau sarkastiškai. -Lamirau, nesielk kaip mažas vaikas.
Jis nuliejo mane žudančiu žvilgsniu. Tačiau aš likau tvirtai stovėti. Galiausiai, sunkiai atsidusęs, angelas pagaliau pakluso. Suskubau priklaupti šalia, kol jis neapsigalvojo kitaip.
Nužėrusi jo šviesius plaukus šalin pajutau stiprų deja vu. Dar prieš kelias valandas tą patį dariau ir Leoren. Nežinojau ar tai turėjo ką nors reikšti. Tikriausiai tai tebuvo klaidingi likimo vingiai.
Visą laiką kol tvarkiau jo, pakankamai gilią, žaizdą, tarp mūsų vyravo tyla. Žvilgtelėjusi į Lamirau pastebėjau koks susimąstęs jis yra. Mane domino jo grįžimo priežastis ir kur jis buvo visą  tą laiką. Bet tylėjau. Nemanau, kad jis tikrai man atsakytų. Nespėjo praeiti nei 10 minučių ir mes jau spėjome susipykti. Ši nemaloni atmosfera buvo tikrai slogi. Todėl angelui pasiūlius man pailsėti - nesipriešinau. Pora valandų miego tikrai nepamaišytų.
Įsitaisiusi netoli Leoren, kurį laiką stebėjau lauke vis dar šėlstančią stichiją. Slapčia žvilgtelėjusi į Lamirau pamačiau, kad jis sėdi kitoje tunelio pusėje, atsirėmęs į akmeninę sieną. Jo žvilgsnis taip pat buvo įremtas į įšėjimą. Tai nuskambės keistai, tačiau net ir po visko kas nutiko, jaučiausi su juo saugi. Galbūt todėl taip greitai užmigau ir prabudusi suvokiau, kad išvis nieko nesapnavau. Atrodė, kad dar niekada nebuvau tokia žvali ir pailsėjusi. Kupina jėgų greitai atsikėliau ir sulankščiau apklotą. Vieta šalia manęs buvo tuščia. Apsidairiusi išvydau tik Lamirau. Mūsų žvilgsniams susidūrus, menkai šyptelėjau ir pasisveikinau. Jis atsakė tuo pačiu, tik šypsenos nesulaukiau. Iš tikrųjų net ir nesitikėjau.
-Kur yra Leoren?- paklausiau atsargiai ir staiga gavau atsakymą:
-Jis tuoj grįš.
Tik Lamirau galėjo taip greitai sugadinti mano gerą nuotaiką. Supratusi, kad taip tik gaištu laiką, prisėdau kitoje tunelio pusėje. Rimtu veidu žvelgiau į lauką ir ignoravau angelą. Džiaugiuosi, kad ilgai laukti nereikėjo - jau po kelių akimirkų pasirodė ir Leoren. Iškart pašokau ant kojų.
-Kaip tu jautiesi?- susidomėjau priartėjusi ir išvydusi šypseną jo veide trumpam ištirpau joje. Viduje pajutau greitai sklindančią šilumą.
-Tikrai geriau nei vakar,- atsakė Leoren.
Staiga pasijutau kiek nejaukiai. Atsisukusi atgal sutikau deginantį Lamirau žvilgsnį. Jau buvau pamiršusi, kad mūsų auklė sugrįžo. Instinktyviai atsitraukiau nuo Leoren ir laikydama saugų atstumą grįžau atgal. Vartų saugotojas paklusniai sekė iš paskos.
Man net nespėjus atsisėsti per olą nuaidėjo Lamirau balsas:
-Erika, gal galėtum pririnkti medienos laužui?
Sakydamas tai jis visą laiką žiūrėjo į Leoren, kuris iškart surimtėjo ir įsitempė.
-Gerai?- atsakiau lėtai, vis dar nenuleisdama akių nuo angelų. Kas čia vyksta? Ar kažką praleidau? Ketinau tai išsiaiškinti.
Lėtai išėjau iš olos ir pasukau į kairę. Nuėjus keletą žingsnių stabtelėjau prie vienos nišos, už kurios ketinau pasislėpti. Staiga iš olos išėjo Lamirau. Tą akimirką mano širdis stabtelėjo, tačiau aš reagavau greitai ir prisipaudžiau prie akmeninės sienos. Suvokiau, kad jis nori patikrinti ar aš jau nuėjau. Toks elgesys dar labiau sužądino smalsumą. Už akių užkliuvus keliems krūmams prisislinkau prie jų ir suėmusi keletą šakų pradėjau jas judinti sukeldama tokį garsą, tarsi būčiau prasibrovusi pro juos.
Sulaikiusi kvapą laukiau angelo reakcijos. Dar šiek tiek pastovėjęs jis galiausiai grįžo atgal. Lengviau atsikvėpiau ir pradėjau atsargiai artintis prie įėjimo. Nenorėjau praleisti nei smulkmenos.
-Kaip tu galėjai?- staiga nugriaudėjo Lamirau ir aš krūptelėjau.
-Ką tavo manymu turėjau daryti?!- Leoren atsakymas nebuvo tylesnis.
-Nelaužyti taisyklių?!- nuskambėjo sarkastiškas Lamirau balsas.
-Jeigu nebūčiau jų pažeidęs Erika būtų mirusi,- teisinosi Leoren. -Kai pastebėjau, kad ji suklupo laiptų viršuje ir visa šventykla pradėjo griūti, tiesiog negalėjau pasielgti kitaip.
-Tau nereikia visko pasakoti. Pats ten buvau.
-Taip ir maniau, ka tu mus sekei. Visą laiką jaučiausi stebimas,- Leoren balsas šiek tiek pritilo, todėl man teko dar labiau priartėti.
-Žinoma. Kad ir kas nutiko tarp mūsų, privalėjau grįžti į angelų klaną ir pranešti naujienas. Mačiau kaip ją išgelbėjai.
-Ir tada tiesiog palikai mane vieną tokioje situacijoje?!- užsipuolė Leoren ir Lamirau atsakė pakeltu tonu:
-Tu drįsai stoti į Erikos pusę! Ar bent nutuoki kaip tuo metu jaučiausi? Tikrai neketinau tau padėti.
Tada isivyravo tyla. Pasinaudojau šia ir priartėjau dar labiau. Prie įėjimo radusi nišą pasinaudojau šia. Dabar galėjau juos matyti. Leoren buvo atsirėmęs į sieną ir sukryžiavęs rankas rimtu žvilgsniu stebėjo Lamirau. Šis žvelgė į vieną tašką ir atrodė palaužtas sukilusių prisiminimų.
-Tu žinai, jeigu Erika nebūtų sutikusi padėti Serajai, tai būčiau padaręs aš...- tyliai prabilo vartų saugotojas, bet jau labai greitai jis buvo šiurkščiai nutrauktas:
-Gana. Tai yra praeitis. Turim didesnių problemų. Kadangi Erika nesugebėjo pabaigti užduoties viena, išvis nežinome kokią įtaką tai turės jos galioms.
-Tai tebuvo keli suknisti laipteliai!- suriko Leoren taip ir vėl įkaitindamas atmosferą.
-Nesvarbu kokio ilgio yra ta atkarpa! Mes neesame tam pasiruošę!-.atkirto Lamirau. -Dabar gali atsitikti bet kas.
Taręs tai šviesusis angelas nusisuko. Jis atrodė gerokai įpykęs.
-Ji girdi balsus,- staiga tylą nutraukė Leoren. Atrodė, tarsi jis turėtų stiprų kaltės jausmą.
-Ką?!- Lamirau iškart atsisuko atgal į jį. Grėsminga laikysena išdavė jo įsiutį.
-Ji girdi balsus, kurie ją šaukia,- pakartojo Leoren vis dar nepakeldamas žvilgsnio.
-Matai, tai ir turiu omenyje!- pakeltu tonu aiškino Lamirau ir persibraukė per savo šviesius plaukus. -Tokie neplanuoti nukrypimai nuo plano gali įtakoti jos sprendimus! Ir žinai kas yra blogiausia? Mes negalime niekur kreiptis dėl pagalbos. Kitaip visi sužinos ką tu padarei!
Ir būtent tada pradėjau bėgti. Per ašaras beveik nemačiau kur, bet nesustojau. Visko buvo per daug. Aš išgirdau per daug...

Nauja dalis ❤ ar tikėjotės tokios siužeto krypties? Labai apsidžiaugčiau jei pasidalintųmėte savo mintimis komentaruose😉 labai dėkoju tiems, kurie skaito ir įvertina mano darbą. Jūs - patys - geriausi😍 taigi, gero skaitymo ir iki kitos nenuspėjamos dalies