Kai balsai tave šaukia

Pažadas

Mane pasitiko tamsa. Aš jaučiausi laisva ir ....laiminga. Galva buvo tuščia, nebeliko jokių nereikalingų jausmų ar klaidinančių minčių. Norėjau likti šioje būsenoje amžinai. Be problemų ir baimių.
Tačiau tada staiga viskas nušvito. Tik praėjus keletui minučių sugebėjau atsimerkti, nes mano akys jau buvo pripratusios prie tamsos. Apsidairiusi supratau, kad esu ligoninėje. Mano žvilgsnis iškart užkliuvo už vienos iš dviejų lovų. Ten kažkas gulėjo. Prisiartinusi atpažinau močiutę. Tik tada pastebėjau mano pačios kopiją sėdinčią šalia ir laikančią jos ranką. Stovėjau ir stebėjau kiekvieną judesį nors puikiai žinojau kas įvyks toliau. Močiutė atsimerks, spustels mano ranką ir nusišypsos. Galiausiai pradės kalbėti apie Akariją ir istorijos pabaigą.
-Tu turi dar kai ką žinoti,- mane pasiekė jos silpnas balsas ir žodžiai, kuriuos puikiai atsiminiau. Mano kopija prisislinko arčiau, kad nepraleistų nė vienos detalės. -Išrinktoji mergina išgelbės Akariją, jai tik reikės pasitikėti savimi ir atėjus lemtai minutei nesigręžioti atgal. Tai yra svarbiausia supranti?? Prižadėk man, kad to nepamirši.
Keletą sekundžių mano dvynė tiesiog sėdėjo ir mąstė, banydama suprasti kodėl mano močiutė tai sako. Tuo tarpu aš puikiai žinojau ką ji norėjo pasakyti. Todėl kai mano kopija jai atsakė kartojau kartu su ja:
- Ji turi pasitikėti savimi ir kai ateis lemiama minutė ji negali gręžiotis atgal. Aš prižadu, močiute.
Staiga mano širdies pakabukas sušvito mėlyna spalva ir paskutinis dalykas, kurį mačiau prieš nugrimzdant atgal į tamsą, buvo šypsena močiutės lūpose.
Stovėjau tamsoje, prisiminimas dar buvo mano galvoje ir staiga viskas įgavo prasmę. Pajutau jėgų antplūdį, pasijutau gyva. Nežinau kiek laiko praėjo kol išgirdau balsą: Erika....nepalik manęs....prašau..... Nežinojau kam jis priklausė, bet nutariau jį sekti. Tai buvo tarsi mano kelrodė šiaurinė žvaigždė. Klaidžiojau tamsoje kol pagaliau galėjau atsimerkti. Prieš mane buvo du veidai, kurių nepažinojau. Aš gulėjau ant žolės ir sunkiai kvėpavau. Kas įvyko?? Kodėl jie yra čia?? Kodėl pati esu čia?? Pasukusi galvą į šoną išvydau ežerą ir tada viskas grįžo atgal, tarsi didžiulė banga, kuri grąsino mane nuskandinti....dar kartą......

Leoren

Išgirdęs Lamirau šauksmą iškart supratau, kad kažkas yra negerai. Tikriausiai dar niekada nebėgau taip greitai. Ir galiausiai išvydau būtent tai ko labiausiai bijojau: Erika gulėjo ant žemės ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Ji nekvėpavo, todėl Lamirau jau buvo pradėjęs ją gaivinti. Iškart nusprendžiau jam padėti. Atrodė, kad laikas sustojo. Kad ir ką bandėme - ji nereagavo. Tačiau aš neketinau pasiduoti.  Negaliu jos prarasti, kitaip niekada sau neatleisčiau. Pagautas baimės ir nevilties prašiau jos manęs nepalikti. Man reikia jos, kitaip viskas neteks prasmės.
Kai ji galiausiai pradėjo kosėti, pajutau kaip didžiulis akmuo nusirito nuo širdies.
-Erika?? Kaip jautiesi?? Viskas gerai??- užpyliau ją klausimais, tačiau ji išvis nereagavo. Tik žvelgė į dangų. Vėliau pasisuko į ežero pusę, tačiau ir toliau tylėjo. Mano baimė grįžo. Gal ji prarado atmintį?? Gal išvis nebežino kas įvyko?? Ką darysiu tada??
Susižvalgiau su Lamirau. Jis taip pat atrodė susimąstęs. Staiga Erika atsisėdo ir mes iškart pasitraukėme nenorėdami užspausti jos į kampą. Dar keletą akimirkų tylėjome ir laukėme jos reakcijos. Tačiau ji nieko nedarė: tik sėdėko ir žvelgė į vieną tašką.
Vėl įsidrąsinęs priklaupiau šalia jos.
- Erika??- tai sakydamas ištiesiau ranką ir padėjau ant jos peties tikėdamasis, kad taip atkreipsiu dėmesį. Tai nepavyko.
-Pasitrauk nuo jos,- kai išgirdau Lamirau balsą tik tada suvokiau, kad jis yra dėl visko kaltas...ir dabar dar drįsta man nurodinėti?! Pajutau kaip manyje sukyla pyktis. Pašokęs ant kojų greitai prisiartinau prie jo:
-Kaip tu drįsti man nurodinėti??! Tai yra tavo kaltė,- mano žodžius patvirtinau rankos mostu Erikos link. - Tu tūrėjai ją apsaugoti, prižiūrėti. Kur tu buvai?!
Jis norėjo bandyti teisintis, bet aš iškart jį nutraukiau.
-Net nemėgink išsisukti. Ar išvis nebeturi sąžinės jausmo?? Tu esi dėl to kaltas!!- paskutinius žodžius išrėkiau jam į veidą. Stengiausi susivaldyti, kad jam netrenkčiau.
Negalėjau patikėti, kad jis taip pasikeitė. Tai nepriminė to draugo, dėl kurio buvau pasiryžęs paaukoti gyvybę. Tie ilgi metai angelų klane sunaikino jo gerąją pusę.

Lamirau

Stebėjausi jo įžūlumu. Jo kaltinimais. Besklausant susidarė toks įspūdis tarsi būčiau pats bandęs ją nuskandinti. Iš dalies pripažinau, kad tūrėjau labiau ją prižiūrėti, tačiau ką galėjau padaryti, jeigu ji norėjo būti viena? Užsispirti ir likti čia?! Nors ir palikau taip ją čia vieną, vis tiek buvau šalia....vis tiek ją išgelbėjau. Jo pyktis buvo nepagrįstas. Bet jis to nepastebėjo. Leoren tapo aklas, jis pasidavė jos kerams. Žvelgiau į mano geriausią draugą ir nebeatažinau jo. Tai buvo pirmasis didelis kivirčas per visus ilgus metus. Kaip ji sugebėjo jį taip greitai pakeisti?? Palenkti į savo pusę?? Manyje augo neapykanta jai. Jeigu ji nebūtų Išrinktoji iškart pašalinčiau ją iš kelio. Erika tik apsunkina gyvenimą. Leoren žaidžia su ugnimi ir pats to nesuvokia. Tai yra jos kaltė.
Stebėjau kaip jis pasitraukia nuo manęs ir vėl priklaupia prie jos. Kai Erika staiga sureaguoja į jo prisilietimą ir pakėlusi galvą pažvelgia jam į veidą, Leoren iškart nusišypso. Man pasidaro bloga, todėl nusprendžiu kuo greičiau pasišalinti ir grįžti į laukymę. Mieliausiai grįščiau į angelų klaną, tačiau turiu laukti kol pasieksime smėlio šventyklą kur ji bus patvirtinta esanti Išrinktoji. Tik tada galėsiu eiti atgal.
Net nepajutau kaip sugniaužiau kumščius. Dar ilgą laiką tūrėsiu ją ant mano kaklo. Tai dar labiau gadino mano, jau ir taip prastą, nuotaiką.
Erika atėmė man brangų žmogų, kuriuo galėjau aklai pasitikėti.....ir užtai ji dar sumokės....

Kurią pusę pasirinktumėte jūs: Lamirau ar Leoren?? Dėkoju visiems kas skaito ❤