Kai balsai tave šaukia

Nelaukta pagalba

Visą vakarą vengiau jo žvilgsnio. Žiūrėjau visur tik ne į jį. Paskendusi mintyse svąrsčiau Lamirau pasakytus žodžius, bet nesupratau jų reikšmės. Ką jis norėjo tuo pasakyti, kad nėra kaip Leoren?? O dar ir tas sakinys, kad nežaiščiau su juo. Grąsinimai.... Mano gavoje atgimė prieš tai sapnuotas košmaras. Angelas be veido. Ar mano pasąmonė bandė perspėti dėl pavojaus?? Papurčiau galvą tikėdamasi, kad taip sugebėsiu išmesti šias mintis. Tikrai perdedu. Jis neitų taip toli. Išdrįsau trumpam žvilgtelėti į Lamirau, nes girdėjau, kad jis šnekasi su Leoren. Taip, jie vėl pradėjo kalbėtis, bet balso tonas nepriminė to paties kaip pirmą dieną. Šis įvykis paliko pėdsakus.
Likusį laiką gulėjau ir stebėjau medžių judesius papūtus silpnam vėjui. Jaučiausi pavargusi, bet nesugebėjau užmigti. Skausmai šiek tiek susilpnėjo todėl gulėjau kaip prikalta, nes puikiai žinojau, kad pajudėjusi vėl juos sužądinsiu. Išgirdusi kaip Lamirau ir Leoren nusprendė eiti miegoti, kadangi rytoj laukia ilga diena, atsidusau. Pavalgius Leoren kalbėjo su manimi. Klausė kaip jaučiuosi ir ar galėtume rytoj eiti toliau. Žinau, galėjau jam pasakyti, kad dar nesijaučiu pakankamai stipri. Jis būtų supratęs ir nepriekaištavęs, tačiau prisiminus Lamirau iškart pamelavau, kad tai nesukels jokių problemų. Nenorėjau niekieno užlaikyti. Taip pat troškau kuo greičiau palikti šį prakeiktą mišką, kuriame tūrėjau tik blogus prisiminimus. Kuo greičiau nukeliausime iki smėlio šventyklos, tuo greičiau atsikratysiu Lamirau, kurio elgesys mane gąsdina. Kai viskas nutilo supratau, kad jie užmigo. Aš buvau žvali todėl toliau žvelgiau į juodą dangų ir nuo ugnies šokančius šešėlius ant medžių viršūnių.
Staiga išgirdusi kažką trakštelint staigiai atsisėdau ir nusikeikiau skausmui pervėrus mano kūną. Šis nurimo visai negreitai. Kenčiau kiekvieną sekundę, kol kvėpuoti pasidarė lengviau. Drebėjau nors nebuvo šalta. Kai išgirdau balsus, kurie buvo visai arti, pakilo ir pulsas. Baimingai dairiausi aplink, bet nieko nemačiau. Bandydama nusiraminti be perstojo kartojau, kad tai tik miško dvasios ir, kad jos nesiartins dėl degančio laužo. Tačiau tie keisti garsai nedingo, priešingai, vis labiau artėjo. Kai už kelių žingsnį esantis krūmas pradėjo judėti norėjau rėkti, bėgti, gelbėtis...bet buvau sukaustyta baimės. Todėl sėdėjau ir tiesiog laukiau kas įvyks. Prasiskyrus dar kelioms šakoms išvydau viso to kaltininką. Prieš mane stovėjo jauna mergina. Nimfa. Jos ilgi geltoni plaukai, puošti gėlių vainiku, stambiomis garbanomis krito ant trapaus kūno. Ji vilkėjo suknelę padarytą iš didelių žalių lapų mėlynais galais. Vietoj diržo buvo panaudotas gebenės stiebas. Ji smalsiai žvelgė į mane savo didelėmis mėlynomis akimis. Aš dariau tą patį nežinodama kaip elgtis. Galvoje sukosi Leoren žodžiai, kad miško gyventojai yra klastingi dviveidžiai. Galiausiai nusprendžiau, kad turiu prižadinti Leoren. Adrenalinas ištirpdė skausmą, todėl greitai atsiradau šalia jo. Bet tą akimirką ji prabilo:
-Prašau nereikia.
Iškart sustingau. Nesitikėjau to. Galbūt neprižadinau jo, bet vis tiek stovėjau šalia neketindama trauktis.
-Aš tik noriu tau padėti,- kalbėjo ji toliau savo švelniu balsu. - Aš žinau kas šiandien įvyko. Buvau netoli. Žinau, kokius skausmus tu kenti. Stebiu tave jau keletą dienų. Jeigu nori kuo greičiau pasiekti smėlio šventyklą turi būti stipri, energinga. Ir dabar tokia neesi.
Nors jos žodžiai šokiravo, tūrėjau pripažinti, kad tai buvo tiesa. Būdama tokios būklės toli nenueisiu. Net nepajutau kaip žingsnis po žingsnio traukiausi nuo Leoren.
-Ir tu tikrai gali man padėti??- paklausiau aš ir ji iškart atsakė:
- Aš ne, bet vyresnioji nimfa gali. Būtent ji ir pasiuntė mane, kad atvesčiau tave. Ji yra labai susijaudinusi dėl tavo sveikatos.
Tikėjau ja, bet vis tiek delsiau. Ji tai pastebėjo todėl paklausė manęs kai ko kas privertė susimąstyti:
- Erika, mes tikime, kad esi Išrinktoji. Tu esi mūsų išsigelbėjimas. Kodėl tūrėtume norėti tau pakenkti??
Kodėl jos žodžiuose buvo tiek daug tiesos??! Dar šiek tiek pagalvojusi nusprendžiau rizikuoti. Ką galiu prarasti??
- Eime,- linktelėjau ir nimfa nusišypsojo. Nuoširdžiai. Ši šypsena nuramino ir įtikino, kad elgiuosi teisingai.
Kai ji pradingo miško tamsoje greitai ėjau paskui, bet prieš palikdama laukymę, pažvelgiau atgal. Įsitikinusi, kad jie vis dar miega, užsimerkiau. Giliai įkvėpiau, lėtai iškvėpiau mėgindama nusiraminti. Atsimerkusi ryžtingai žengiau į tamsą ketindama pasitikti savo likimą... kad ir koks jis bebūtų....