Kai balsai tave šaukia

Vienas iš įmanomų kelių

Kritiškai pažvelgiau į Leoren: na, ir kas dabar, visažini? Tačiau jis to net nepastebėjo, toliau žvelgė į vandenį ir, mano manymu, įtemtai mąstė. Tuo tarpu aš jau žinojau labai puikią išeitį-grįžti atgal ir tiesiog pabandyti kitą kelią, nes nuoširdžiai pasakius, neketinau sušlapti.
Jis atsiduso:
- Kiek laiko gali sulaikyti orą?
Iš pradžių norėjau paklausti ar jis juokauja, bet jo balsas ir veido išraiška buvo rimti. Mano kūnas pašiurpo vien tik pagalvojus koks šaltas tūrėtų būti šis vanduo.
-Jeigu šiandien yra mano laiminga diena... tai minutę,- atsakiau sarkastiškai.
-To neužteks,- sušnibždėjo jis.
-Gal tiesiog imkime kitą kelią?
-Kito kelio nėra. Mums reikia ten žemyn,- paaiškino man, o aš prakeikiau šią situaciją.
-Ir kodėl mes turime būtent ten?
-Nes dugne yra pirmieji portalo vartai, kurie nukels mus toliau.
Dabar mąsčiau ir aš, bet kaip atrodo geros idėjos apleido mane ir išvažiavo atostogauti į Maldyvus.
-Kaip tu sugebėjai įveikti šią kliūtį su kitomis merginomis?- mane stebino Leoren sumišimas. Juk jis žinojo šį kelią mintinai!
-Dar nė viena mergina nedarė tokių kvailysčių kaip tu ir negulėjo be sąmonės tokį ilgą laiką,- atšovė jis, o mano galvoje jau buvo dešimt įvairių minčių kaip galėčiau atsikirsti atgal, bet Leoren tęsė toliau. - Iš tikrųjų čia niekada nėra vandens, ši vieta yra tik užtvindoma netoli esančios upės. Kartais vandens būdavo tik iki kelių, bet kadangi su tavimi sugaišau tiek daug laiko...
-Tik nepradėk ten kur ką tik baigėm,- sušnypščiau aš nebegalėdama išlaikyti jo pasipūtusio tono.
-Mes išvis buvome baigę?- susidomėjo Leoren perdėtai maloniu balsu, o aš jau įsivaizdavau kaip stūmiu jį nuo šio skardžio žemyn. Tas vaizdas privertė nusišypsoti...

Leoren

Norėjau ją aprėkti. Apkaltinti. Tačiau tiesiog nesugebėjau to padaryti, nes giliai manyje vis dar tūnojo kaltės jausmas. Jos, prieš tai pasakytuose, žodžiuose buvo per daug tiesos. Tai sužeidė, bet turėjau tai pripažinti. Kitaip pasakius- abu buvome kažkaip kalti dėl dabartinės situacijos.
Slapčia pažvelgęs į Eriką pamačiau, kad ji šelmiškai šypsojosi žvelgdama į vandenį. Eilinį kartą panorau sužinoti kas dedasi jos galvoje. Deja norai ir telieka norais...
Kad ir kiek svąrščiau nemačiau kitos išeities: mums teks šokti ir tikėtis, kad tos minutės, per kurią ji gali sulaikyti orą, užteks. Kitaip pasakius-viltis miršta paskutinė.
-Moki gerai nardyti?- paklausiau ir ji pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau prisipažinęs, kad esu masinis žudikas.
Po kiek laiko atsitokėjo, atsitraukė nuo manęs per didelį žingsnį ir sušuko:
-Nori mane užmušti? Pažiurėk kokios ten bangos! Kitą kartą pagalvok prieš kažką sakydamas.
Tada tiesiog apsisuko ir nuėjusi keletą žingsnių atsisėdo ant žemės, atsirėmė į sieną:
- Aš turiu puikų pasiūlymą,- staiga tarė.- Mes palauksim kol šis potvynis pasibaigs.
Tuo tarpu aš stebėjau ją nustebęs: esu daug ko matęs tačiau ši mergina yra tikrai kažkuo įpatinga. Ir man patiko tai. Erika buvo pirma, kuri metė man tikrus iššūkius ir aš neketinau nusileisti.
Kadangi nieko neatsakiau ji pažvelgė į mane savo pačiu gražiausiu triumfuojančiu žvilgsniu. Jos veido bruožai rodė, kad ji tikrai didžiavosi savo "puikia idėja". Arba ji tiesiog mokėjo puikiai vaidinti. Antras variantas man atrodė labiau įmanomas. Juk ji puikiai žinojo kiek laiko mes prarastume... tiesa?
-Aš maniau, kad tu nori greičiau grįžti atgal,- pasakiau atsainiai nors giliai manyje buvau įsitempęs kaip styga.
Erikos reakcija pranoko mano lūkesčius: iš pradžių dingo triumfuojanti šypsena, paskui jos veidas pabalo ir ji tapo labai rimta. Staiga atsistojo. Stebėdamas ją supratau, kad apie savąjį pasaulį ji nelabai ir mąstė- tai kaip ir galvojau.
-Kiek tai užtruktų?
-2 savaites,- melavau aš norėdamas greičiau eiti toliau.
- Bet tu žinai, kad aš galiu tik minutę nekvėpuoti?- pasitikslino ji drebančiu balsu. Erika bijojo ir aš kovojau prieš norą ją apkabinti ir paguosti. Nors, gal šiek tiek... Ne, aš turiu likti stiprus.
-Žinoma,-atsakiau ir mėgavausi šia akimirka, kai Erika yra nuoširdi ir rodo savo tikruosius jausmus.
-Tada gerai. Eime,-ji suėmė mane už riešo ir tempte nutempė iki skardžio krašto. -Bet iškart sakau, jeigu to neišgyvensiu - pribaigsiu tave.
Ji bandė man grąsinti, tačiau aš tik kvailai šypsojausi žvelgdamas į ją. Kiekvienas galėjo pastebėti, kad ji bandė išlikti stipri nors buvo nedrąsi.
-Gerai, tada patariu giliai įkvėpti,- šaipiausi aš, o ji pervertė akis.