Kai balsai tave šaukia

Nekviesti svečiai

Leoren:

Erika žvelgė į mane keistu žvilgsniu, kuris privertė suvokti kad elgiuosi keistai. Todėl sumurmėjęs kažką apie medieną patraukiau į priešingą pusę nei stovėjo ji. Nežinojau kas man darosi. Negalėjau atitraukti mano žvilgsnio nuo jos. Nors ir stengiausi. Net labai. Žinojau, kad po truputi ši situacija tampa vis rimtesnė.
Kadangi šį mišką pažinojau labai gerai žinojau kur greičiausiai rasiu to ko ieškojau, todėl greitai pririnkau pilną glėbį ir įsitikinęs, kad to užteks apsisukau atgal. Kai priartėjau prie laukymės įsakiau sau, kad tūrėčiau valdytis ir laikytis taisyklių.
Grįžęs prie mūsų daiktų neberadau Erikos, tačiau nepagalvojau nieko blogo.
"Ji tuoj grįš" galvojau bandydamas nuraminti save." Juk ji žino, kad čia yra pavojinga ir tikrai neis toli."
Keista tačiau šios mintys tikrai nuramino, todėl pradėjau kurti laužą. Kai liepsna pradėjo kilti į viršų Erika vis dar nebuvo grįžusi. Žinojau, kad tuoj sutems todėl staigiai atsistojęs pradėjau eiti link ten kur mačiau ją nueinant. Kaltinau save, kad nesustabdžiau jos arba nenuėjau kartu.
-Erika!- sušukau tikėdamasis, kad tik perdedu tačiau negavęs atsakymo išsigandau ir pradėjau eiti greičiau.
-Erika!- sušukau dar kartą, bet nieko neįvyko. Tyliai nusikeikiau pajutęs kylantį kaltės jausmą. Sustojau nebežinodamas ką daryti. Žinoma - tai nebuvo pirmas kartas kai viena iš mano lydimų merginų būtų dingusi šiame miške, bet Erika tapo man daug svarbesnė nei visos kitos merginos buvę prieš ją. Žvalgiausi aplink ieškodamas ko nors kas galėtų padėti ją rasti ir tada mano žvilgsnis užkliuvo už ant žemės išmėtytų šakų. Pažvelgęs toliau pastebėjau dar dvi. Nusprendžiau sekti šį "kelią" nes nuojauta kuždėjo man, kad taip rasiu Eriką. Ėjau vis toliau ir su kiekvienu žingsniu stebėjausi vis labiau. Nesupratau kodėl ji nuėjo taip toli. Ar kažkas ją privertė? Ar ji buvo užpulta?
Iš minčių srauto mane ištraukė šauksmas. Kažkas šaukė mano vardą. Sustojau ir įsiklausiau tikėdamasis, kad man nepasigirdo. Keletą akimirkų stovėjau tyloje, tačiau tada tai vėl pasikartojo. Iškart pradėjau bėgti į tą pusę.
-Erika!- surikau nesustodamas, nes jaučiau, kad esu visai netoli.

Erika:

Girdėjau kaip kažkas sušuko mano vardą, bet nesugebėjau pajudėti. Baimė buvo sukausčiusi mano kūną. Nenorėjau atsiliepti nežinodama kas išvis mane šaukia. Galbūt tai yra tos būtybės apie kurias pasakojo Leoren...
Tada šis šauksmas pasigirdo dar arčiau, tai buvo visai netoli. Galbūt būtent tai ir buvo priežastis kodėl pašokau ant kojų. Apsidairiusi nieko nepastebėjau. Keletą akimirkų stovėjau tylėdama bemąstydama ką tūrėčiau daryti. Mano kūnas drebėjo, o pulsas buvo nevaldomas. Pradėjau eiti nors kojos buvo tarsi švininės. Aplink mane buvo mirtina tyla. Tik dabar pastebėjau, kad pradėjo temti. Tai išgąsdino dar labiau.
Galiausiai sustojau ir ketinau rizikuoti, nes viena nerasiu kelio atgal.
-Aš čia!- sušukau ir likau stovėti tikėdamasi stebuklo.
Galiausiai tolumoje pamačiusi man pažįstamą siluetą iškart pasileidau bėgti. Net nepajutau kaip akyse susikaupė ašaros. Dar niekada taip nesidžiaugiau pamačiusi Leoren. Jis taip pat artėjo link manęs. Galiausiai pasiekus jį iškart apsikabinau.

Leoren:

Kai galiausiai laikiau ją savo glėbyje pajutau kaip nerimas išsisklaidė ir aš galėjau lengviau atsikvėpti. Ji drebėjo ir verkė. Tai plėšė mane į gabalus. Nerimą pakeitė kaltės jausmas.
-Atleisk man, daugiau niekada neleisiu tau eiti kur nors vienai,- sušnibždėjau prižadėdamas sau pačiam. Ji nieko neatsakė.
Taip stovèjome ilgą laiką kol Erika nusiramino ir galiausiai atsitraukėnuo manęs. Iškart pasiilgau jos šilumos. Nieko nepagalvojęs paėmiau jos ranką ir sunėriau mūsų pirštus. Erika pažvelgė į mane nustebusiu žvilgsniu.
-Tam, kad vėl nepasiklystum,- tariau ir mirktelėjau. Jos veidą papuošė plati šypsena.
Atgal ėjome tylėdami. Ieškodamas jos ketinau ją apšaukti, kad elgiasi kaip mažas vaikas. Norėjau priekaištauti, kad sukėlė tiek daug papildomų ir niekam nereikalingų problemų. Tačiau dabar tiesiog džiaugiausi, kad ji vėl buvo šalia manęs. Pyktis išnyko. Be to manau, kad ji suprato savo klaidą.

Erika:

Kai jis paėmė mano ranką pilve suvirpėjo drugeliai. Galbūt tai skamba nuvalkiotai, tačiau šis jausmas buvo tobulas. Jam būnant šalia manęs nebebijojau nieko ir buvau tiesiog laiminga. Jo atsiprašymas buvo toks nuoširdus... tai pasiekė mano širdį. Iš tikrųjų jis išvis nebuvo kaltas, bet aš tiesiog tylėjau. Viskas buvo praeityje. Dabar viskas yra gerai.
Po keleto akimirkų pamačiau laukymę. Net nepastebėjau kaip šyptelėjau. Leoren jau buvo užkūręs laužą. Šis buvo beveik užgesęs kas įrodė, kad jis gana ilgai ieškojo manęs. Nieko netaręs Leoren pradėjo rūpintis ugnimi, o aš tiesiog prisėdau šalia jo. Dabar mišką užgrobė tamsa ir aš jaučiausi labai nejaukiai. Baimingai žvalgiausi aplink melsdamasi, kad nepamatyčiau nieko neįprasto. Kai laužas vėl įsiliepsnojo leoren atsisėdo šalia manęs. Keletą sekindžių žvelgėme į ugnį ir tylėjome.
Bet tada prakalbo jis:
-Tu tikriausiai alkana.
Nežinau ar tai buvo klausimas, bet linktelėjau.
-Visai netoli pastačiau spąstus,-pasakė jis ir aš staiga supratau, ką jis nori pasakyti.
-Tu nori palikti mane vieną?- tikėjausi, kad jis atsakys ne.
-Tai tik keletui akimirkų. Aš greitai grįšiu.
Žiūrėjau į jį nenorėdama suvokti pasakytų žodžių prasmės. Staiga jis atsistojo, aš padariau tą patį.
-Erika, jeigu liksi čia būsi saugesnė nei eidama su manimi,- jis šyptelėjo tačiau pamatęs, kad aš nejuokauju iškart surimtėjo. -Tu liksi čia. Aš tuoj grįšiu.
Tai pasakęs jis tiesiog nuėjo neatsigręždamas atgal. Kadangi jo tonas buvo toks atšiaurus nedrįsau jo sekti. Atsisėdau kiek galėdama arčiau laužo. Mintyse kartojau sau, kad čia esu saugi. Bet tikrai taip nesijaučiau. Laikas bėgo, o Leoren nebuvo nei ženklo. Pradėjau nerimauti ir galvoti ką darysiu jeigu jam kažkas atsitiko. Šios mintys gąsdino. Vėl pradėjau drebėti. Ir tada išgirdau kai ką kas privertė dar labiau išsigąsti. Kažkur tolumoje išgirdau balsus. Nesupratau ką jie sako. Geriau įsiklausiusi galėjau palyginti juos su banginių šauksmais. Mano kvėpavimas pagreitėjo taip pat kaip ir pulsas. Be perstojo dairiausi aplink ieškodama kažkokio normalaus paaiškinimo, kad galėčiau nusiraminti. Jo nebuvo. Staiga visai netoli trakštelėjo šaka ir aš pašokau ant kojų. Kraują stingdantys šauksmais vis garsėjo. Akyse vėl pajutau ašaras. Sutraškėjus dar keletui šakų prakekiau šį mišką. Stovėjau sustingusi ir tikėjausi, kad tuoj pamatysiu Leoren tačiau kai tarp medžių šmėkštelėjo kažkas balto pradėjau klykti nesavu balsu ir trauktis šalin. Kol pajutau, kad atsitrenkiau į kamieną... tai mano pabaiga...