Kai balsai tave šaukia

Nauja pradžia?

Šniokštimas. Šis buvo visur. Aplink buvo tamsu ir aš nesuvokiau ar išvis buvau atsimerkusi. Mane kankino troškulys, tačiau pajudėti nesugebėjau. Tarsi būčiau paraližuota. Bandžiau prisiminti kas įvyko, bet net ir tai pavyko ne iš karto. Tik po kelių sekundžių mane užliejo prisiminimų banga. Staiga vėl buvau ant šaltų grindų, o aplink mane virė tikras pragaras. Vėl jaučiau tą beviltiškumo jausmą ir nusivylimą, kad nesugebėjau įvykdyti man skirtos užduoties. Bet aš nemiriau... Kodėl? Kaip tai įmanoma? Bandžiau išsiaiškinti kur esu, tačiau dabar karaliaujanti tamsa neketino taip lengvai pasitraukti. Bandydama atsisėsti turėjau sukąsti dantis. Negalėjau pasakyti kur skausmas buvo stipriausias, nes atrodė, kad šis buvo tiesiog visur. Pagaliau suvokiau, jog sėdžiu ant minkšto patiesalo. Panašiu buvau ir apklota, nors ši naktis nebuvo šalta. Tik po kurio laiko supratau, kad iš tolumos sklindantis šniokštimas priminė krioklį. Besistengdama kažką įžiūrėti turėjau nusivilti - jokio šviesos šaltinio galinčio man padėti. Net ir širdies pakabukas nesužibo, kas tikrai nustebino.
Mano miglotoje galvoje šmėščiojo tik viena mintis - kad ir kas benutiko, Leoren tikrai yra šalia. Galbūt ir nemačiau jo, bet nesijaučiau viena.
-Leoren?- prašnekau tikėdamasi, kad neapsigaunu. Jokios reakcijos. Tik mirtina tyla, kurią nusprendžiau pertraukti dar kartą. -Leoren!
Mano ausis pasiekė bruzdesys ir tada pagaliau išgirdau pažįstamą balsą, kurio visą laiką laukiau:
-Erika?
-Taip,- atsakiau kiek tyliau prisinusi, kad esame kažkur miške, vidurį nakties.
Staiga šalia manęs įsižiebė pakankamai ryški šviesa ir aš prisimerkiau.
-Erika, tau negalima sėdėti, tu esi sužeista,- sudraudė jis ir aš iškart paklusau.
Buvau silpna, viskas sukosi ir net atsigulus skausmai niekur nedingo. Tačiau manyje kirbantys klausimai neleido nurimti:
-Kas įvyko? Kaip aš čia atsiradau? Kodėl... aš dar gyva?
Paskutiniai žodžiai buvo skausmingiausi. Leoren ignoravo visa tai, kas gerokai supykdė. Man reikėjo atsakymų!
-Leoren,- jis nenoriai atsisuko. -Kas nutiko? Paskutinė akimirka, kurią dar prisimenu yra ta, kai suklupau prie vienos kolonos ir nebegalėjau atsistoti, nors ir žinojau, kad šventykla griūna. Kaip aš sugebėjau išsigelbėti?
Vartų saugotojas tylėjo. Tai neramino. Kažkas buvo ne taip, bet jis stengėsi tai nuslėpti.
-Taip, tu suklupai, tačiau greitai atsistojusi dar sugebėjai nusvyruoti žemyn. Atsiradusi laiptų apačioje galutinai praradai sąmonę,- prakalbo jis vengdamas mano žvilgsnio. Atrodė, tarsi bandytų meluoti. -Aš atnešiau tave čia, nes likti prie šventyklos buvo nesaugu. Suriima žino, kad dabar, kažkur šiose apylinkėse, vaikšto Išrinktoji. Ji stengsis mus rasti, kad pašalintų tave.
Vien pagalvojus apie tai mano kūnas aptirpo. Atmintyje vėl išniro iliuzija, bandžiusi sutrukdyti man paiimti kamuolį. Kokia tikroviška ši buvo. Dar ir tie neapykantos pilni žodžiai, kad dabar įsigyjau nemirtingą priešę.
-Ar Suriima yra nemitinga?- staiga paklausiau balsu, nors to išvis nenorėjau. Tikriausiai bijojau teigiamo atsakymo.
-Ji yra mirtinga, tačiau ją saugo stiprios galios. Tai bus nelengva,- šį kartą atsakymo sulaukiau greitai. Išvydęs mano išsigandusį veidą Leoren dar pridėjo: -Bet tu sugebėsi tai.
Akimirkai nutilome. Aš bandžiau suvirškinti ką tik gautą informaciją. Kad ir kiek besistengiau, nesugebėjau prisiminti kaip nulipau laiptais žemyn. Galvoje žiojėjo milžiniškos sprągos. Tarsi kas nors būtų apkarpęs mano atmintį. Tūrėjau dar milijonus klausimų tiek apie praeitį, kaip ir apie ateitį, tačiau nesugebėjau jų užduoti. Buvau išsękusi. Todėl pasirinkau svarbiausią:
-Kokia yra mano būklė?
-Dabar jau geresnė. Tris dienas gulėjai be sąmonės, bet tau pasisekė - petys nelūžo, tik išsinarino. Man įstačius šį atgal į teisingą vietą, jam tereikia ramybės.
Vien pagalvojusi apie tai apsidžiaugiau, kad tuo metu nieko nejaučiau...
-Kiek laiko praeis kol vėl galėsiu normaliai judėti?
-Kadangi esi Išrinktoji tavo žaizdos gyja greičiau. Manau, kad po kokių keturių dienų galėtume eiti toliau. Nenoriu tavęs skubinti, tačiau mes privalome judėti toliau, kitaip Šešėliai ras mus.
Keistas Leoren elgesys varė mane į depresiją ir nesibaigiančius apmąstymus. Nuo kada mūsų pokalbiai tapo tokie rimti? Kur dingo tos paprastos šypsenos ir lengvos temos skirtos laiko iššvaistymui? Kaip pasiilgau tų laikų, kai erzindavome vienas kitą... Atrodė, kad nuo tada jau spėjo praeiti visa amžinybė. Jau numaniau, kad po tokios daugybės gerų ir blogų įvykių nebus taip lengva susigrąžinti tą lengvumo jausmą bendraujant su juo.
Leoren priklaupė prie mano kairiojo peties ir pradėjo keisti bintą. Pajutusi nakties vėsumą žvilgtelėjau į sužeidimą ir likau nustebinta - mano žaizdos tikrai gijo kur kas greičiau nei ankščiau! Jau labiau nusiraminusi vėl pasidaviau nuovargiui ir užmigau.
Būtent taip ir slinko ateinančios dienos. Didžiąją laiko dalį pramiegodavau. Prabudusi spėdavau pavalgyti ir šiek tiek pabedrauti su per daug rūpestingu Leoren. Nors galiu pripažinti, kad kalbėjomės tikrai nedaug. Šventyklos tema buvo uždrausta. Nežinau kodėl jis nenorėjo apie tai kalbėti. Tikriausiai gerokai išsigando pamatęs mane suklumpant be sąmonės.
Atrodė, kad su kiekvienu prabudimu tapau vis stipresne. Jau po dviejų dienų galėjau vaikščioti ir pajudinti sužeistą ranką. Skausmas vis dar kaustė mane, tačiau aš kentėjau. Dabar mane drąsino tik ta mintis, jog esu Išrinktoji ir, kad sugebėjau tai ko daugelis merginų neįveikė.
Su Leoren pagalba taip pat galėjau išsimaudyti netoli šniokšiančiame krioklyje. Šios minutės buvo pačios magiškiausios. Tamsusis angelas buvo kaip visada labai atsargus. Mačiau jo žvilgsnį, kuriuo jis tyrinėjo mano kūną... Tačiau tarp mūsų išliko saugus atstumas. Tarsi jis būtų bijojęs prie manęs prisiliesti. Dabar jo akyse buvau kitokia, nors ir nejaučiau jokio pasikeitimo. Bet aš buvau Išrinktoji. Oficialiai. Tai ir pastatė tarp mūsų sieną, kurios aš nesugebėjau sugriauti.
Einant atgal į laužavietę jis netikėtai prabilo:
-Kaip jautiesi?
Prieš atsakydama leidau sau viską apmąstyti. Neketinau meluoti, nes žinojau kodėl jis to klausia.
-Esu pasiruošusi eiti toliau,- tariau galiausiai ir tada vėl įsivyravo tyla.
Karštligiškai bandžiau sumąstyti nors vieną temą, kad galėčiau užmegzti pokalbį. Deja, visos į galvą šovusios mintys buvo per daug įtemtos ir dabar to tikrai nereikėjo.
Grįžus atgal iškart įsitaisiau prie maloniai šildančio laužo, o Leoren pradėjo ruošti valgį. Pasisiūliau padėti, bet sulaukiau neigiamo atsakymo, kas dar labiau sugadino mano, jau ir taip prastą, nuotaiką. Tik todėl, kad tapau Išrinktąja nereiškė, kad su manimi reikia elgtis kaip su kokia princese. Aš buvau tokia kaip ankščiau. Niekas nepasikeitė. Norėjau jam tai prikišti tačiau nusprendžiau prikąsti liežuvį. Geriau nesipykti.
Nuobodžiaudama pradėjau apžiūrinėti ant dešiniojo dilbio išraižytą auksinę žymę. Staiga mirksinčioje laužo šviesoje pastebėjau, kad dabar ši atrodė kitaip.
-Leoren, mano žymė pasikeitė,- prakalbau neramiu balsu. Vartų saugotojas sustingo ir pažvelgė į mane pasimetusiu žvilgsniu:
-Ką turi omenyje sakydama "pasikeitė"?
Greitai prisislinkusi šalia jo padėjau mano ranką jam ant šlaunies. Jaučiau kaip jo raumuo įsitempė nuo mano prisilietimo ir tūrėjau pripažinti, kad buvo malonu jausti jo šilumą. Susitvardžiusi nustūmiau šias mintis šalin ir pradėjau jam aiškinti:
-Šių dviejų vingių prieš tai dar nebuvo.
Kurį laiką jis tiesiog žvelgė į tą vietą kur rodė mano pirštas ir tylėjo. Reakcijos sulaukiau tik po kelių amžinybių.
-Tu tuo tikra? Galbūt tiesiog jų nepastebėjai?- įsmeigęs savo žvilgsnį į mane jis stengėsi atrodyti tvirtas.
Tačiau aš iškart pastebėjau - kažkas buvo ne taip. Šie žodžiai buvo kupini vilties. Jis tikėjosi, kad man tiesiog pasirodė, bet aš buvau tikra, kad jų nebuvo todėl įnirtingai sulinksėjau. Jis įsitempė dar labiau ir ranka persibraukęs per plaukus tarė:
-Neesu apie tai girdėjęs, tačiau pranašystėje taip pat nėra tiksliai aprašyta, kaip žymė turi atrodyti. Galbūt kai matei ją paskutinį kartą, ši dar nebuvo galutinai išraižyta.
Šie žodžiai nenuramino. Leoren pastebėjo tai todėl suėmęs mano ranką švelniai ją spustelėjo. Mūsų, per daug nuoširdūs žvilgsniai, vėl susidūrė.
-Klausyk,- prakalbo jis tyliu balsu. -Nesijaudink dėl to. Žymės išvaizda negali nieko nulemti. Erika, tu padarei viską teisingai, taigi viskas bus gerai.
Nežinau kas leido pasijusti geriau: jo žodžiai ar tas gilus, tamsus žvilgsnis, kuriame iš lėto skendau. Šiurpuliukai keliavo po visą kūną, taip išjungdami nereikalingas mintis. Oras aplink mus tiesiog įsielektrino. Per visą tą laiką nebuvome taip arti šalia vienas kito kaip dabar. Ir tas atstumas vis labiau tirpo. Jis nepaleido mano rankos, o aš - nesugebėjau atsitraukti. Ar man tik atrodo ar jo veidas vis labiau artėjo link manojo?