Kai balsai tave šaukia

Nesugadink visko

Kai įmanoma greičiau apsisukau atgal, kad atrodytų taip, tarsi būčiau ką tik atėjusi. Pirmas prie manęs prisiartino Lamirau, jam iš paskos sekė Leoren. Mano kūnas aptirpo. Karštligiškai mąsčiau kaip galėčiau išsisukti.
-Erika, ką tu čia darai??- tylą nutraukė Lamirau, o Leoren tiesiog stovėjo rimta veido išraiška ir stengėsi nuslėpti nuostabą.
-Galėčiau to paties paklausti ir jūsų. Kodėl palikote mane vieną?! Visur jūsų ieškojau!!- priekaištavau, nors viduje graužė sąžinė.
Skambėjo pakankamai įtikinamai, nors balsas šiek tiek ir drebėjo. Stebėjausi, kad moku taip gerai meluoti... Keletą akimirkų vyravo tyla. Jie susižvalgė tarpusavyje, tarsi svąrstytų ar tuom galima tikėti. Tuo tarpu aš stengiausi atrodyti ramia ir nekalta.
-Eime atgal,- staiga tarė Lamirau.
Iškart paklusau nenorėdama sukelti įtarimų. Ištyrinėjusi Lamirau veidą nusprendžiau, kad jis manimi patikėjo. Tačiau tada pažvelgiau į Leoren ir pajutau kaip širdis nustojo plakti. Jis žvelgė į mane įspėjančiu žvilgsniu ir šis rėkte rėkė, kad jis netiki ir puikiai žinojo, kad viską girdėjau. Nejuokais išsigandau ir stengiausi laikyti nuo jo šiokį tokį atstumą. Suvokiau, kad dabar gerokai prisidirbau.....
Kol pasiekėme laukymę niekas neištarė nei žodžio. Visą šį laiką Leoren nenuleido akių nuo manęs ir atrodė taip tarsi norėtų pakalbėti... dviese, žinoma.
- Netoliese yra ežeras, ten galėtum išsimaudyti. Lamirau atnešė tau drabužių iš angelų klano...-staiga pasakė jis ir aš iškart supratau jo tikruosius tikslus, bet Lamirau jį šiurkščiai pertraukė:
- Aš palydėsiu ją.
Nieko nelaukęs jis iškart atsistojo ir pasiėmė savo kuprinę. Pasekiau jo pavyzdžiu. Mums nueinant dar spėjau pamatyti kaip Lamirau metė į Leoren įspėjantį žvilgsnį ir prikandau lūpą. Kebli padėtis....
Mieliausiai būčiau ėjusi viena, nes būdama tokioje situacijoje nenorėjau nė vieno matyti. Iš tikrųjų buvau pikta ant Lamirau - jis pavadino mane nieko neverta. Tai tikrai skaudino. Juk aš jam nieko nepadariau.
Kai nutolome nuo Leoren pradėjau jaudintis, kad jis bandys mane tardyti norėdamas išsiaiškinti ar melavau. Tačiau nieko neįvyko. Jis tylėjo ir žvelgė į tolumą. Mąstė apie viską kas įvyko. Man knietėjo paklausti apie ką tiksliai jie kalbėjo. Man reikėjo daugiau detalių. Aš tiesiog privalau sužinoti kas dedasi, todėl nusprendžiau išmėginti mano laimę.
- Lamirau, kas vyksta??- paklausiau nedrąsiai.
Jis iškart pažvelgė į mane. Ilgai tylėjo nežinodamas ką atsakyti. Tikriausiai svąrstė ar tūrėtų meluoti. Kantriai laukiau.
-Tiesiog turime keletą problemų su Leoren,- šis atsakymas nuvylė mane, tačiau jis bent jau nemelavo. To nepakako...nusprendžiau bristi giliau ir net nemaniau, kad greitai galiu paskęsti.
-Ar aš kalta?? Padariau ką nors neteisingai??- tik tada kai tai ištariau, suvokiau, kad išdaviau per daug. Lamirau pažvelgėį mane lediniu žvilgsniu. Nutirpau visu kūnu.

Leoren:

Negalėjau nusiraminti. Be perstojo vaikščiojau pirmyn ir atgal. Viskas klostosi negerai. Neteisingai. Man reikia pakalbėti su Erika. Ji viską girdėjo, iškart pastebėjau tai. Man reikia jai viską paaiškinti  ir Lamirau gerokai trukdė sutvarkyti šią klaidą. Mąsčiau ką tūrėčiau jai pasakyti. Nuoširdžiai pasakius, bijojau su ja kalbėti, bijojau jos reakcijos. Nenorėjau, kad ji mane atstumtų nors tai būtų buvęs geriausias sprendimas. Keikiau save už tai. Šįkart pakliuvau į akligatvį. Dariau tai ko netūrėjau. Nesusivaldžiau. Ir net dabar, kai esu įspaustas į kampą, negaliu nustoti galvoti apie ją. Ranka perbraukiu per plaukus....aš žlugęs....

Erika:

Staiga Lamirau sustojo. Aš taip pat,tačiau buvau kiekvieną minutę pasiruošusi bėgti. Dabar nebegaliu meluoti. Viską sugadinau. Taip ir maniau, kad vieną dieną smalsumas mane pražudys.
-Tu viską girdėjai,- pasakė Lamirau ir aš nežinojau kaip tūrėčiau elgtis. Pradėjau lėtai trauktis atgal, nes jo žvilgsnis tikrai baugino. Tačiau jis grėsmingai artinosi link manęs.
-Tu mums melavai,- Lamirau balsas buvo tylus, bet įsakmus. Pašiurpau nuo jo tono.
-Prašau nedaryk man nieko, aš nenorėjau,- sakiau vis dar traukdamasi atgal.
-Tau pasisekė, kad esi būsima Išrinktoji, kitaip už savo veiksmus neatsakyčiau,- buvau šokiruota jo žodžių. Nejaugi jis tikrai toks žiaurus?!
Traukiausi tol, kol pajutau medžio kamieną. Prisispaudžiau prie jo Lamirau besiartinant. Kai mus skyrė vos keli centimetrai, jis galiausiai sustojo. Jo piktas žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane ir aš tikrai išsigandau. Bijojau net įkvėpti.
-Dabar įdėmiai klausyk, nes daugiau nekartosiu,- pasakė jis gėsmingu balsu nenuleisdamas nuo manęs savo akylaus žvilgsnio, kuris gręžė mane kiaurai. Sunkiai nuryjau ir nieko nesakiusi linktelėjau.
-Kai mus pasiekė pranašystė angelų klaną vargino sunkūs laikai. Pablogėjusi Akarijos situacija ir Suriimos pabėgimas sukėlė maištus. Tuometinis angelų klano valdovas buvo nuverstas iš sosto ir vėliau nužudytas. Tai sukėlė dar didesnę sumaištį. Prasidėjo karai dėl sosto, nes daugelis norėjo išnaudoti tokią galimybę. Nuolatiniai Suriimos puolimai darė viską dar sunkiau. Per tą laiką netekome daugybės gerų karių. Gyvenome nuolatinėje baimėje ir galvojome, kad tai reiškė pabaigą. Pranašystė buvo mums kažkas panašaus kaip švyturio šviesa aklinoje tamsoje. Griebėmės jos tarsi skęstantysis plausto. Bijodami suklysti išnagrinėjome kiekvieną detalę. Nusprendėme suplanuoti kaip viskas tūrėtų įvykti, sukūrėme taisykles... ir viskas tik tam, kad nepadarytume klaidų. Tūrėtum įvertinti šį darbą. Taisyklės galioja ir tau. Gerai apmąstyk ką darai. Tai rimta,- taręs tai jis nutilo ir aš mačiau susirūpinimą jo akyse. Tylėjau ir aš nežinodama ką tūrėčiau sakyti, bandydama suvokti tai ką išgirdau.
-Aš pasistengsiu. Tik prašau, daugiau niekada nevadink manęs beverte,- sušnibždėjau ir nusukau žvilgsnį į šoną bijodama, kad galiu pravirkti.
Keletą akimirkų jis mąstė - tikriausiai bandė suprasti ką turiu omenyje. Tačiau galiausiai linktelėjo ir tarė:
- Daugiau niekada to nesakysiu. Tik nesugadink visko.
Tai taręs jis iškart atsitraukė nuo manęs ir aš galėjau nors šiek tiek atsipalaiduoti. Tačiau neilgai trukus suvokiau jo žodžius ir mano pečius užgulė milžiniškos atsakomybės jausmas....