Kai balsai tave šaukia

Apgaulinga išvaizda

Po keleto akimirkų Leoren prisidėjo prie manęs ir žingsniavo šalia. Tačiau abu laikėme atstumą vienas nuo kito. Tarsi prisilietimai būtų buvę uždrausti. Prieš mus vis dar driekėsi begaliniai žali laukai. Tai sudarė tokį įspūdį tarsi daugiau niekada iš čia nebeištrūksime. Kai tolumoje pastebėjau dar vieną kalvą iškart ją prakeikiau. Su kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkiau. Kūnas rėkte rėkė "daugiau negaliu". Tačiau vis tiek užgniaužiau norą sustoti.
Labiausiai žlugdė ši tyla. Aš neketinau ir net netūrėjau ką pasakyti, o ši nejauki atmosfera taip pat neketino išnykti.
Kai pagaliau pradėjome kopti į kalvą mintyse meldžiau, kad ši būtų paskutinė. Negalvojau, kad jos viršuje manęs lauks didelė staigmena. Tai užklupo netikėtai. Net neįsivaizduoju kaip tūrėčiau tai apibūdinti, nes tai buvo kažkas nežemiško ir nuostabaus.
Apžiūrėjusi tai iš arčiau galėjau pasakyti, kad tai priminė medį. Jo kamienas buvo panašus į normalių medžių. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad ant rudos žievės vagojosi geltonos juostos. Tai priminė man tekantį auksą. Jo šakos buvo nusvirę tarsi gluosnio tik ant jų nebuvo lapų. Na, tai nepriminė man lapų. Palietusi supratau, kad tai buvo pūkai. Jie buvo labai švelnūs ir tūrėjo mėlyną atspalvį.
- Tau pasisekė,- išgirdau Leoren balsą už manęs. - Šiuo laikotarpiu šie medžiai atrodo gražiausiai. Beje, tai nėra lapai. Tai yra žiedai,- dar pridūrė tarsi būtų galėjęs skaityti mintis. Tikriausiai daugelis merginų klausė jo to paties.
-Gal galim pagaliau eiti?- jo balsas buvo nekantrus. Tai pykdė mane. Kodėl jis turi sugadinti visas gražias akimirkas? Atsidususi atsitraukiau ir net nepažvelgus į Leoren praėjau pro šalį.
-Nepyk, toliau jų bus dar daugiau,- nuo kada jis toks malonus?
Dabar pukiai žinojau, kad nemėgstu žmonių, kurie be perstojo keičia savo nuotaikas, nes tiesiog nežinau kaip elgtis. Todėl tiesiog tylėjau ir žvalgiausi toliau. Po keleto žingsnių kalva pradėjo leistis žemyn ir tai ką išvydau privertė mane sustoti: prieš mane driekėsi begalinis spalvotas miškas. Net nepastebėjau kaip pasileidau bėgti norėdama kuo greičiau būti apačioje. Sustojau tik tada kai mane supo spalvų žaismas. Mažesni medžiai maišėsi su dangų remiančiais milžinais. Miško kelias buvo padengtas sodriai žaliomis sąmanomis. Užverčiau galvą į viršų, išskleidžiau rankas į šonus ir pradėjau suktis ratu. Jaučiausi tarsi galėčiau skristi ir šis jausmas buvo nuostabus.
Pažvelgusi į kalvą pamačiau Leoren, kuris visai neskubėdamas artėjo link manęs. Jo veide žaidė šypsena. Žinoma, jam tai nebuvo nieko naujo. Tik dabar suvokiau, kad atrodžiau gana vaikiškai, todėl tyliai paliepiau sau tvardytis.
Belaukdama jo pastebėjau, kad kiekvienas medis tūrėjo savo atspalvį ir tik labai retai pamačiau du panašius.
-Kaip suprantu tau patinka ši vieta,- dabar Leoren stovėjo šalia manęs.
-Manau, kad taip,- pažvelgusi į jį nusišypsojau plačia šypsena. Mano nuotaika buvo puiki. Leoren taip pat šypsojosi. Tačiau staiga surimtėjo:
-Nesvarbu, kad šis miškas atrodo labai gražiai. Tai yra pavojinga vieta. Ypač sutemus.
Staiga surimtėjau ir aš.
-Kas gali atsitikti?- susidomėjau.
-Čia gyvena įvairios būtybės, kurios dieną yra pasislėpusios. Tačiau sutemus jos išdrįsta pasirodyti. Ankščiau jos buvo draugiškos, nedarė niekam blogo, bet nuo tada kai Suriima vis labiau naikina šiuos miškus ir žudo juos, jie tapo klastingais ir kerštingais. Dažniausiai jie bando įvairiomis šviesomis ar panašiais būdais paklaidinti keliautojus. Po to jų daugiau niekas nerado.
Mano oda pašiurpo. Apsižvalgiusi klausiau savęs kaip tokia graži vieta galėtų būti tokia apgaulingai pavojinga? Ne veltui yra sakoma, kad nereikėtų spręsti iš pirmo žvilgsnio.
Toliau ėjome tylėdami. Nenorėjau daugiau klausinėti kas galėtų atsitikti, nes jau dabar jaučiausi nejaukiai būdama čia. Nežinau kiek laiko praėjo kai pastebėjau, kad medžiai praretėjo ir mes pasiekėme mažą laukymę.
-Čia liksime nakvoti,- pasakė Leoren, o aš klestelėjau ant minkštų sąmanų.
Pažvelgęs į mane jis nusišypsojo:
-Žinau, kad esi pavargusi tačiau iš pradžių tūrėtume užsikurti laužą. Taip būsime saugesni.
Atsidusau ir lėtai atsistojau. Visą tą laiką Leoren stebėjo mane nenusukdamas žvilgsnio.
-Kažkas negerai?- paklausiau negalėdama susilaikyti.
-Ne, viskas gerai,- atsakė jis tarsi būtų ką tik prabudęs. -Mums reikia medienos.
Tai pasakęs teisiog apsisuko ir nuėjo palikdamas mane stovėti. Jo elgesys stebino mane. Ar padariau kažką neteisingai? Nenorėdama susidūrti su juo pasukau į priešingą pusę. Ilgą laiką neradau išvis nieko tinkamo laužui. Tačiau po poros akimirkų mane aplankė sėkmė. Pririnkau pilną glėbį ir jau ketinau eiti atgal kai apsisukusi neberadau kelio, kuriuo ką tik ėjau. Už manęs stovėjo medis, kurio prieš tai čia išvis nebuvo. Staigiai atšokusi nuo jo apsidairiau tačiau niekur nemačiau laukymės - visur buvo pilną medžių, o sąmanų kelias tiesiog dingo. Pajutau kaip manyje kyla panika.
"Aš nenuėjau labai toli taigi negali būti, kad pasiklydau" bandžiau raminti pati save ir patraukiau į tą pusę iš kurios, mano manymu, atėjau. Kai jau po keleto akimirkų supratau, kad išvis nežinau kur esu pasileidau bėgti. Panika užvaldė mane. Nežinau kur būčiau nubėgusi jei staiga vienas iš medžių, buvusių prieš mane, nebūtų tiesiog pasislinkęs į šoną. Sustojau kaip įgelta. Drebėjau visu kūnu. Kas ką tik įvyko? Ar man tik pasivaideno?
-Leoren!- sušukau kiek galėdama garsiau.
Tačiau nieko neįvyko. Staiga pajutau ašaras tekančias skruostu žemyn. Pasiduodančiai priklupau ir susiėmiau už galvos. Kaltinau save, kad nuėjau į priešingą pusę, kad bandžiau kažką įrodyti.
-Leoren!- sušukau dar kartą ir pajutau mane užliejantį beviltiškumo jausmą.