Kai balsai tave šaukia

Naivumas

Sekti paskui nimfą nebuvo labai lengva. Nematydama kur einu dažnai suklupdavau ar kur nors užsikabindavau. Žemiau nusvirę šakos paliko žymes ant mano rankų. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau savo striukės. Kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, tačiau tūrėjau eiti kaip įmanoma greičiau, kai pastebėjau, kad pradedu atsilikti. Kad ir kaip stengiausi ta šviesa, kurią ji laikė savo smulkiose rankose, vis labiau tolo. Norėjau sušukti, kad palauktų manęs, bet man trūko oro. Krūtinę drąskė skausmas....atrodė, tarsi plaučiai degtų. Suklupusi dar kartą greitai atsistojau... tačiau nemačiau nieko išskyrus tamsa. Jokio šviesos žiburėlio, kuris rodė man kelią. Ji tiesiog dingo. Apsisukusi aplink savo ašį suvokiau, kad net neįsivaizduoju iš kurios pusės atėjau. Mane pagavo panika. Akyse pradėjo rinktis ašaros, kurios smaugė gerklę. Pradėjau trūkčiojamai kvėpuoti negaudama pakankamai oro. Negalėjau patikėti, kad ji mane apgavo. Kai atrodė, kad blogiau būti negali išgirdau balsus. Tuos pačius, kurie visada gąsdino mane būnant laukymėje. Tačiau dabar esu čia - tamsiame miške, kuriame knibžda keistų būtybių.....ir niekas negali manęs apsaugoti. Kiekiau savo naivumą. Kaip galėjau ja patikėti?! Kaip galėjau būti tokia kvaila?? Pritūpusi susiėmiau už galvos. Tūrėjau paklausyti Leoren. Kodėl to nepadariau??
Suvokusi, kad klūpėdama čia nieko nepakeisiu priverčiau save atsistoti. Aš negaliu taip greitai pasiduoti. Galbūt man nusišypsos sėkmė ir aš rasiu kelią atgal?? Nors ir buvau sukaustyta baimės ėjau į priekį su ištiestomis rankomis nenorėdama į ką nors atsitrenkti. Stengiausi eiti kuo atsargiau ir tyliau , kad neatkreipčiau dėmesio. Tai sekėsi sunkiai ir eilinį kartą nukritusi likau sėdėti. Mano viltis blėso. Nežinau kiek laiko jau klaidžiojau ir kokį atstumą jau nuėjau.
-Močiute, padėk man,- sušnibždėjau pagauta nevilties. Dabar ašaros nevaldomai riedėjo mano veidu žemyn. Nejaugi tai pabaiga?? Iš tikrųjų įsivaizdavau ją didingesnę. Tikėjausi, kad mirsiu kaip didvyrė. Ne kaip kvailė pasiklydusi miške.
Nežinau kaip viskas būtų vykę toliau jeigu mano širdies pakabukas nebūtų pradėjęs švytėti. Žvelgiau į tą blausią šviesą, kuri vis stiprėjo ir tikrai tikėjau, kad tai buvo ženklas nuo močiutės. Ji nenorėjo, kad pasiduočiau. Todėl atsistojau ir žengiau toliau. Su kiekvienu žingsniu mano pakabuko šviesa vis labiau stiprėjo. Galiausiai ši buvo tokia stipri, kad gerai mačiau kur einu. Tai suteikė naujos vilties ir ryžto, nors ir nežinojau į kurią pusę tūrėčiau eiti. Aplink mane girdėjau balsus, šauksmus. Naktį šiame miške virė gyvenimas. Tuo tarpu aš tikėjausi, kad beklaidžiodama nieko nesutiksiu. Deja, mano noras nebuvo išgirstas. Jau po keleto žingsnių išvydusi tamsų siluetą iškart sustojau. Širdis daužėsi tarsi pakvaišusi. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tai priminė vilką. Šis nekreipė į mane jokio dėmesio, nes buvo per daug užsiėmęs savo grobiu - kažkokiu stirną primenančiu padaru. Bandydama dingti nepastebėta pradėjau lėtai eiti atgal. Ir iš tikrųjų man tai gerai sekėsi, bet tada užkliudžiau šaką. Sustingau. Mačiau kaip tas peraugęs šuo nustojo ėsti ir atsisuko į tą pusę iš kurios sklido garsas. Viskas vyko tarsi sulėtintai. Tą akimirką pamiršau kvėpuoti. Aptikęs mane iškart įsmeigė savo raudonai švytinčias akis. Iš pravertų nasrų lašėjo kraujas. Staiga jis pradėjo urgzti parodydamas savo didelius iltinius dantis. Mano kūnas aptirpo. Karštligiškai mąsčiau ką daryti nors mane buvo sukausčiusi baimė. Ir ši dar niekada nebuvo tokia stipri. Aplink mus buvo taip tylu, kad girdėjau greitus savo širdies dūžius. Trumpam žvilgtelėjusi atgal pamačiau medį su pakankamai žemai esančiomis šakomis. Prikandau lūpą suvokusi, kad kito pasirinkimo neturiu. Dar kartą pažvelgiau į mano priešininką, tačiau šis tiesiog stovėjo ir laukė mano sekančio ėjimo, puikiai žinodamas, kad yra situacijos valdovas.
Taigi dar kartą žvilgtelėjusi į medį vėl nuleidau žvilgsnį į vilką. Įkvėpiau oro....ir pasileidau bėgti. Dar niekada nebėgau taip greitai. Tuo tarpu tas grobuonis suurzgė dar garsiau ir pasileido paskui. Pasiekusi medį pradėjau greitai kopti į viršų. Ne kiekvienas judesys pavyko iškart todėl pradėjusi slysti žemyn suklykiau. Spėjusi užsikabinti už medžio ataugos vėl pakėliau ranką šakos link, tačiau jau buvo per vėlu. Pajutusi skausmą kojoje surikau dar kartą. Į kraują šovė dar daugiau adrenalino todėl galėjau nepaisyti skausmo ir kopti toliau. Jaučiau kaip šiltas kraujas tekėjo mano oda žemyn, tačiau nesustojau. Pagaliau pasiekusi saugią šaką iškart pažvelgiau į mano žaizdą. Ši buvo gili, kraujas nenumaldomai plūdo laukan. Nenusimaniau tokiuose dalykuose, bet žinojau, kad ilgai taip neištemsiu. Pažvelgusi žemyn pastebėjau, kad vilkas niekur nesitraukė. Jis puikiai žinojo, kad būdama tokios būklės neišsigelbėsiu. Jeigu tai išvis įmanoma....