Visai netikėtai būtybės padarė lemtingą klaidą - šaižiai surikusios jos pasileido merginos link. Tarsi būtent to ir laukusi, Išrinktoji staigiai atsimerkė ir ištiesė ranką į šmėklų pusę. Iki šiol įsakymų laukusios gijos, kaip mat pakluso ir pakilo į viršų. Akimirksiniu virtę stambiais smaigaliais šios sudarė apsauginę sieną. Greitai judančios šmėklos sureagavo per vėlai ir tiesiog įbėgo į ilgas auksines adatas. Aštrūs smaigaliai perėjo kiauriai per liesus kūnus. Pasiliejo kraujo upeliai - tamsus skystis skubiai keliavo žemyn galiausiai nulašėdamas ant panašios spalvos samanų. Toks vaizdas tikrai nebuvo malonus, tačiau Erikos veide neradau jokių jausmų. Galbūt Išrinktoji ir yra vadinama Akarijos išgelbėtoja, deja, gailestis niekada nebuvo jos stiprybė.
Aplink ir vėl įsivyravo ramybė. Palaukusi keletą akimirkų, mergina nuleido ranka žemyn. Spygliai grįžo atgal ir negyvi kūnai sukniubo ant žemės.
Tikriausiai būtent tai ir sukėlė agresiją tarp likusių būtybių. Miško šmėklos neturėjo daug jausmų, tačiau viskas pasikeisdavo, kai kalba pasisukdavo apie gentainius. Jie gyvena kartu gausiose grupėse tarsi didelė šeima. Šie padarai yra labiausiai paplitę šiose vietovėse, nes saugoja ir gina vieni kitus. Nužudydama keletą iš jų, Erika įsigijo visą keršto ištroškusių priešų gaują. Toks nepagarbus elgesys su kritusiais šeimos nariais erzino juos dar labiau.
Išrinktoji nejautė baimės. Geriau įsižiūrejęs galėjau prisiekti, jog jos lūpomis žaidė menka šypsena. Ši neišnyko net ir tada, kai banda įtūžusių būtybių nesustabdomai brovėsi į priekį trokšdami keršto. Trumpai žvilgtelejusi į mane ir Leoren, Erika nebyliai liepė kuo greičiau pasišalinti iš mūšio lauko. Paklusome, nors ir nesijautėme gerai palikdami kovoti ją vieną. Tai buvo neteisiga - ją apsaugoti yra mūsų užduotis. Dabar viskas vyko priešingai. Jaučiausi per daug nereikšmingu.
Greitai paejęs keletą žingsnių toliau į miško gilumą, suskubau atsisukti atgal. Pačiu tinkamiausiu metu - Išrintajai kilstelėjus rankas delnais į viršų, žemę išvagojusios linijos, atgijo. Per keletą sekundžių aplink trapią merginą susidarė auksu šytinčios grotos. Stovėdama jo viduryje, ji tiesiog jautė, kada ir iš kurios pusės artinosi pavojus. Šios taip pat apsunkino kelią iki Erikos.
Tuo tarpu ji pati žudė net nepaliesdama savo užpuolikų. Jos judesiai buvo tikslūs. Šmėklų mirtis greita, neskausminga. Vos keliais rankų judesiais paversdama grotas spygliais, ji nudurdavo kiekvieną priartejusią šmėklą, šiai taip ir nepasiekus tikslo.
Deja, jau greitai tapo aišku, jog jų buvo per daug ir jos buvo labai greitos. Išrinktajai nebespėjant pasirūpinti kiekviena būtybe, keletas iš jų sugebėjo prasmukti arba paskutinę sekundę išsisukti nuo aštrių spyglių. Mano pulsas staigiai kilstelėjo kai grupelė šmėklų sugebėjo praslinkti pro paruoštas kliūtis. Jų raudonos akys matė tik kerštą. Aklą įniršį. Apsiginklavę ilgais, aštriais nagais, šie tetroško sudrąskyti ją į gabalus. Pagautas baimės, nebegalėjau nustovėti vietoje. Nepaisydamas jos paliepimo laikytis atokiau, pradėjau bėgti į priekį. Adrenalinu užpiltoje galvoje nebuvo jokių padedančių minčių kaip turėčiau elgtis patekęs į kovos įkarštį, tačiau buvau užtikrintas, jog lemiamą akimirką reikiami instinktai prabus patys. Jie dar niekada manęs nenuvylė.
Nusikabinęs lanką ir pasiruošęs strėlę trumpam atsisukau atgal tik norėdamas įsitikinti, kad Leoren pasekė mano pavyzdžiu. Išvydęs jį nebesulaikiau šypsenos - jo rankose jau žibėjo katanos. Kaip visada galvojome tą patį. Kitaip būti ir negalėjo - per daug patyrėme kartu. Sugavęs žvilgsnį, vartų saugotojas perskaitė mano mintis ir ryžtingai linktelėjo. Pasielgęs taip pat, vėl susitelkiau į priekį. Neturėjome jokio plano, jokios garantijos, kad išgyvensime. Tačiau, jeigu tai yra pabaiga, neketinome jos praleisti.Erika:
Stengiausi taupyti jėgas. Privalėjau tai daryti. Galvoje sukosi tik viena mintis - vėliau man jų reikės kur kas labiau nei dabar. Kitu atveju ši kova nebūtų trukusi ilgiau nei porą minučių. Buvau tvirtai suplanavusi ką ir kaip darysiu. Apsvarsčiau kiekvieną judesį. Žinojau, kas reikalavo papildmų pastangų ir stengiausi to išvis nedaryti. Privalėjau būti pasiruošusi Suriimai. Net nenutuokiau kas manęs laukia jos rūmuose, tačiau tai negalėjo būti nieko lengvo.
Deja, jau po kelių akimirkų skaudžiai suvokiau, kaip klydau manydama, kad susitvarkysiu su tokia sudėtinga situacija. Šios būtybės buvo labai protingos. Pirmos šmėklos paaukojo savo gyvybes puldamos mane be jokio plano. Tiesiog bėgdamos į priekį - į užtikrintą mirtį. Bet tokiu būdu likusios galėjo stebėti ką aš darau, išanalizuoti judesius ir nuspręsti kaip yra lengviausia mane pasiekti. Apgauti. Suklaidinti. Tai jos mokėjo geriausiai.Tarsi žinodamos iš kur išlys spygliai, jos vikriai pasitraukdavo į šoną ir likdavo net nepaliestos. Prasmukus vos kelioms dar spėjau sureaguoti laiku ir paskutinę sekundę jas pribaigti. Greitai nebesugebėjau jų visų sulaikyti.
Nežinau kas sutrikdė mano koncentraciją. Baimė, jog viskas buvo veltui? Suvokimas, kokios bergždžios buvo mano pastangos bandant išpildyti visų lūkesčius? Tai taip pat galėjo būti ir į mūšio lauką grįžę angelai, kurie mikliai brovėsi pirmyn. Kad ir kas buvo kaltas, pastebėjau mirtiną pavojų per vėlai. Staiga buvau parblokšta ant kieto pagrindo. Pajutusi į minkštą mėsą smingančius nagus, suklykiau. Nebeatpažinau savo balso. Šiam nuaidint per visą mišką, tegalėjau galvoti, kad jis priklausė kažkam kitam. Tai nebuvo skardus riksmas. Labiau jau kaukimas. Tarsi sužeisto gyvūno prieš šiam mirštant. Praradau kontrolę. Nebesuvokiau kas vyksta. Nežinojau ką darau. Ir kodėl. Nežmoniškas skausmas paralyžavo blaivų protą. Aplink mane vis daugėjo raudonai šviečiančių akių, ilgų nagų, kurie plėšė mano rūbus ir smigo į raumenis. Tapau bejėge auka apsupta grobuonių. Girdėjau patenkintą urzgimą. Mačiau žvėrišką kraujo troškimą. Buvau tvirtai prispausta ant žemės ir žinojau, kad daugiau neatsistosiu.
Man trūko oro. Plaučiai degė. Jaučiausi, tarsi skęsčiau. Norėjau kviesti pagalbą, bet nebesugebėjau išleisti nei menkiausio garso. Jaučiau kraujo skonį burnoje ir tuščias, beviltiškas mintis galvoje. Viskas prarado reikšmę, kol išgirdau balsą, kuris nepriklausė man. Nesupratau ką jis sako. Ne iškart sugebėjau pakankamai susikaupti. Paslaptingas balsas vis dingdavo ir vėl grįždavo. Kol apsvaigusioje galvoje išplito suvokimas, jog tai buvo Odesa. Mano paslaptingoji gelbėtoja. Ir staiga ši nebebuvo tyli. Ji rėkė, vis kartodama: Erika, priglausk delnus prie žemės. Užtruko kol mano apmirę raumenys tam pakluso. Pajutusi šaltas, trapias samanas laukiau ir meldžiau stebuklo. Netikėtai eilinį kartą sulaukiau likimo gailesčio.
Po manimi esanti žemė pradėjo siūbuoti. Virpesiams vis stiprėjant, aplinka nušvito įkaitindama atmosferą. Naktis tapo diena. Šviesa buvo per ryški, tad buvau priversta užsimerkti. Pulsas šoktelėjo į viršų. Po kūną pasklido jėgų pliūpsnis. Staigiai atsistojau ant kojų. Mano priešininkai dingo. Ne, atsikeldama tiesiog nubloškiau juos į šalį. Tarsi pasisėmusi jėgų iš Akarijos gelmių, vėl pasijutau gyvybinga.
"Laikas viską užbaigti" pagalvojau ir išskleidusi rankas išleidau visą įsiūtį. Šlaviau nuo žemės paviršiaus viską kas pasitaikė kelyje ir neketinau sustoti. Šmėklos, galiausiai suvokę, kad pralaimėjo, ketino pasišalinti iš įvykio vietos ir dingti miško tamsoje. Deja, samanomis šliaužiančios gijos buvo kur kas greitesnės. Pasivijusios išsigandusias būtybes jos apsivijo šių gležnus kūnus taip iškart jas pribaigdamos. Mano įniršis buvo galingesnis už sveiką protą. Nebegalėjau sustoti. Jaučiausi kaip niekada galinga.
Tik, tarsi iš niekur atsidūrusiam, Leoren suėmus mane už pečių, galiausiai nuleidau rankas žemyn.
Tarsi ką tik pabudusi iš ilgo košmaro, keletą kartų sumirksėjau. Prieš save mačiau susirūpinusį angelo veidą. Neiškart supratau kodėl jis taip į mane žvelgė. Tik apsidairiusi aplink suvokiau ką padariau ir pasibaisėjau savimi... Visur gulėjo išdarkyti kūnai keistai išsuktomis rankomis ir kojomis. Sulaužytais pečiais arba šonkauliais. Šie buvo tarsi sutraiškyti. Užpulti kažkokio žiauraus bejausmio monstro. Ir šis monstras buvau aš...
YOU ARE READING
Kai balsai tave šaukia
FantasyKą darytum, jeigu tavo ateitis jau būtų nuspręsta net neatsiklausus ko nori tu pati? Erika nusprendė pasitikti jos laukiantį likimą tokį koks jis yra. Tai nebus lengva - sunkūs ir skausmingi iššūkiai taps kasdienybe. Erika privalės apgalvoti kiekvie...