Kai balsai tave šaukia

Naujas bandymas džiaugtis gyvenimu

Taigi, viskas turėjo tęstis nors ir nebuvo lengva: mama dirbo dar daugiau, o aš tapau dar vienišesnė. Turėjau tapti sąvarankiška ir susitvarkyti mano gyvenimą viena. Ši situacija vargino mane, todėl užsidariau savyje, neturėjau draugų. Iš tiesų net ir nesistengiau su kuo nors susipažinti, nes tiesiog bijojau, kad kai vėl būsiu laiminga su tuo žmogumi viskas baigsis ir aš vėl liksiu viena ir įskaudinta. Be to tūrėjau daug darbų, kuriuos tūrėjau atlikti namie: tvarkyti, skalbti, gaminti maistą. Taip pat eidavau apsipirkti. Kitaip pasakius, tūrėjau pasinerti į suaugusiųjų pasaulį būdama 16,-ikos. Ir tai nebuvo linksma ar įdomu, kaip galvodavau ankščiau. Tapti suaugusiai reiškia amžinai kovoti su rutina, kuri vis tiek laimi. Kai kurie sugeba ją nugalėti, aš ne. Mano gyvenimas dar tik prasideda, tačiau aš jaučiausi taip tarsi nesustabdomai artėčiau link pabaigos. Kiekvieną dieną svajojau apie pasikeitimą... ir mano noras buvo išgirstas.
Kai pabaigdavau namų ir ruošos darbus kartais rasdavau laiko mano hobiui-piešimui. Aš nežinau ar gražiai piešiu, bet man patinka tai daryti. Tada galiu pamiršti problemas, skausmą ir laiką. Kai piešiu telieka tik mano mintys ir lapas. Visa kitą pranyksta. Kaip tik tai ir dariau šią lemiamą dieną. Aš kaip tik sėdėjau virtuvėje ir piešiau kai staiga išgirdau kaip kažkas atrakino duris: mama grįžo namo. Pažvelgusi į laikrodį nusistebėjau, kad ji taip anksti grįžo. Pašokusi nuo kėdės nuėjau ją pasitikti, o mintyse jau kūriau planus ką galėtume nuveikti likusią dienos dalį.
-Labas, mama.
-Labas Erika,- ji atrodė pavargusi, tačiau vis tiek spindėjo gera nuotaika.
- Šiandien grįžai ankščiau namo,- tik tada kai ištariau supratau kokia bloga buvo mano užuomina. -Gal galėtume ką nors nuveikti?
-Atleisk, Erika,- rūpestis užslinko ant veido.-Aš prižadėjau Scarlett, kad padėsiu dažyti jos naują butą. Tu žinai, kad ji išvis nenusimano tokių dalykų.
Scarlett buvo gera mamos draugė, jos buvo pažįstamos nuo darželio laikų. Ji yra labai besirūpinanti ir miela, neseniai susituokusi ir prieš pusę metų pagimdė mergaitę, todėl nusprendė persikraustyti į didesnį butą, kad visi tūrėtų užtektinai vietos.
-Na gerai, gal tada kita kartą,- sakydama tai stengiausi paslėpti mano nusivylima, tačiau pastebėjusi mamos reakciją supratau, kad man tai nepavyko.
Ji priėjo prie manęs ir apsikabino.
-Atleisk, kad aš tau skiriu tiek mažai laiko, bet šiuo metu nepavyksta kitaip,- sušnibždėjo man į ausį.
Tuo tarpu aš bandžiau sulaikyti ašaras, kurios grąsino pasipilti. Man buvo liūdna, kad tie geri laikai, kuriuos ankščiau tūrėdavome, pasibaigė. Prieš tėčio mirtį mama nedirbdavo tiek daug, priešingai, visąlaiką stengdavosi praleisti kuo daugiau laiko su šeima. Tačiau ji pasikeitė, aš taip pat. Viskas pasikeitė. Šios mintys dažnai kankina mane, o prisiminimai skaudina. Jau daugybę naktų praleidau verkdama į pagalvę.
Tačiau dabar, būdama tokioje situacijoje, nenorėjau sukelti jai papildomų rūpesčių. Jau pakankamai problemų guli ant jos pečių. Aš susitvarkysiu viena... kaip visada.
-Nieko tokio mama, aš suprantu tave,- ir tai buvo gryna tiesa.
Ji atsitraukė ir pažvelgė man tiesiai į akis:
-Tikrai?
-Žinoma, nesijaudink,-net nustebau kaip ramiai ir tvirtai skambėjo mano balsas.
Jos veidą ir vėl praskaidrino nuoširdi šypsena.
-Aš labai tavimi didžiuojuosi,- tarė ji.
Išgirdus tai taip pat nusišypsojau: šis sakinys turi kažkokią galią, kuri padeda viską matyti pozityviau.
Tada pagaliau nuėjome i virtuvę ant kurios stalo vis dar gulėjo mano pusiau baigtas piešinys: šį kartą bandžiau nupiešti Leoren- tamsųjį angelą. Ir tik dabar pastebėjau, kad tai tikrai gerai pavyko.
-Oho, čia tai piešinys!- pagyrė mama ir paėmusi į ranką pradėjo apžiūrinėti jį iš arčiau.- Kas jis toks?
-Leoren.
Mano mama pakėlė akis:
-Čia juk tas angelas iš mano mamos pasakojimų, tiesa?
Aš tik sugebėjau linktelėti.
-Šiandien visą dieną galvojau apie močiutę,- staiga prisipažinau.
Mamos žvilgsnis vėl grįžo prie piešinio:
-Aš visąlaiką mąstau apie ją.
Tada greitai padėjo mano piešinį atgal ant stalo tarsi būtų nudegusi ir greitai nusišypsojo.
-Kai baigsi mes būtinai tūrėsime tai įrėminti.
Ji negalėjo liūdėti, nes labai to nemėgo. Tiesiog bijojo paskęsti šiame jausme. Mama buvo visąlaiką pozityvi ir stengėsinenuleisti galvos, nesvarbu kaip tai buvo sunku.
-Aš turiu tau gerų naujienų: mes kraustysimės!
Tikriausiai tai šokiravo mane, nes tiesiog nežinojau kaip man reaguoti: džiaugtis ar labiau verkti?
Kadangi nieko nesakiau ji tęsė toliau:
- Mano viršininkas yra labai patenkintas mano darbu ir nusprendė mane paaukštinti. Kadangi mano nauja darbo vieta yra labai toli, nusprendžiau kraustytis.
Aš vis dar stovėjau neketindama kažką sakyti, nors ir žinojau, kad ji laukia mano atsakymo.
-Tu visai nesidžiaugi,- staiga tarė.
Jos gera nuotaika vėl susvyravo, todėl tūrėjau susiimti:
-Tai labai netikėta. Kada... kada nori kraustytis? Juk šie mokslo metai man yra paskutiniai, po dviejų mėnesių turiu egzaminus.
- Kaip tik po egzaminų ir kraustysimės. Aš jau išrinkau namą, dabar tik reikia sutvarkyti likusius dokumentus.
O, namas. Kažkas naujo. Sugebėjau išspausti šypseną ir atrodyti laiminga, nors vis dar nežinojau ar tai buvo geras gyvenimo posūkis.
Nežinau kaip būtų mūsų pokalbis besitęsęs jeigu mama nebūtų pažvelgusi į laikrodį.
-Dievulėliau, jau tiek daug valandų!!
Aš vėluoju!- ji vėl išskubėjo į prieškambarį, o aš nusekiau ją tarsi paklūsnus šunelis.
-Erika, pagalvok apie visa tai. Pamatysi, viskas bus gerai. Jei nori, galėsime pakalbėti apie tai kai grįšiu.
Aš tik linktelėjau negalvodama.
-Tada iki,- ji greitai apsikabino mane ir išbėgo per duris.
-Ate!- dar spėjau sušukti užsidarant durims.
Ir tada vėl buvau viena. Grįžusi prie virtuvės stalo nusprendžiau pabaigti piešinį ir net neketinau "viso to apgalvoti". Galbūt viskas bus geriau jeigu tiesiog paliksiu nuspręsti tai likimui?