Kai balsai tave šaukia

Vienas iš nežinomų likimo vingių

Trumpą akimirką jis buvo nustebęs dėl mano reakcijos, tačiau greitai susitvardė ir žengė žingsnį į priekį.
-Tik neperdėk,- iškart pradėjo aiškintis tiesdamas savo rankas link manęs. -Ji tik miega. Jeigu nori gali eiti ir patikrinti.
Tada pasitraukė į šoną padarydamas kelią link durų. Aš pažvelgiau į jas, paskui į Leoren ir pasileidau bėgti link mamos miegamojo. Mano širdis buvo kulnuose, o baimė spaudė gerklę. Taip ir žinojau, kad negaliu juo pasitikėti...
-Mama!- sušukau aš ir greitai priėjau prie lovos. -Mama?
Skubiai patikrinau pulsą ant jos riešo. Ji buvo gyva, o aš atsikvėpiau.
-Būtent dėl to aš ir nemėgstu žmonių,- mane išgąsdino Leoren balsas. -Jūs sureikšminate kiekvieną smulkmeną.
-Kaip tu...- aš bandžiau suvokti kaip jis sugebėjo atsirasti tame kampe kuriame dabar stovėjo.
-Šiame pasaulyje galiu teleportuotis,- paaiškino nuobodžiaudamas.
-Ką tu jai padarei?
-Nusiramink, gerai? Ji tik ''netyčia" įkvėpė Psejos miltelių. Maži kiekiai iškviečia mieguistumą. Patikėk, esu patyręs.
Kaip jis gali būti toks ramus? Aš nesugebėjau to suvokti.
-Galime eiti? Ar nori toliau gaišti laiką?
Aštrialiežuvis.
-O kas yra su Scarlett?- susidomėjau.
-Turi omeny tą raudonplaukę merginą? Jai taip pat viskas gerai. Jos abi atsikels rytoj ryte- gyvos ir sveikos. Vienintelis dalykas kurio truks būsi tu. Viskas. Eime,- jis atsitraukė nuo sienos ir praėjo pro mane tarsi norėdamas parodyti, kad aš tūrėčiau jį sekti.
Pasipūtėlis. Močiutės pasakojimuose jis buvo daug draugiškesnis, tikras džentelmenas. Manyje kilo pyktis, kurį vos sugebėjau užgniaužti. Atsidususi grįžau į mano kambarį. Leoren sėdėjo ant lovos. Aš šnekėjau greitai, nes bijojau, kad mano drąsa gali greitai pasibaigti:
-Aš manau jeigu tu pasistenktum būti šiek tiek draugiškesniu tai tikrai tavęs neužmuštų. Tu negali man vadovauti, nes tau ir tavo pasauliui reikia mano pagalbos.
Aš neketinau leisti jam šitaip elgtis, nes jaučiausi taip tarsi būčiau nusipelnusi daugiau pagarbos iš jo pusės. Nekantriai laukiau kol jis ką nors atsakys, tačiau jis tik pašaipiai šypsojosi. Mano jausmingi sakiniai buvo jam tikra pramoga, o aš vis dar tvardžiausi nenorėdama pratrūkti. Jis nebuvo to vertas, kad jį aprėkčiau.... Tokiomis akimirkomis visąlaiką noriu būti kur nors kitur, nesvarbu kur, tik ne čia ir dabar. Pamatęs, kad mano drąsa ir idėjos pasibaigė jis atsistojo.
-Aš neprivalau pasiimti tavęs savavąliškai,- tai skambėjo grėsmingai.-Keletą merginų pasiėmiau ir prieš savo valią.
Jo tamsios akys gręžė mane kiaurai, o aš nejučia išsigandau. Tikriausiai mano veidas atspindėjo mintis tūnančias mano galvoje, nes jis tęsė toliau:
-Aš dar turiu pakankamai Psejos miltelių. Tai nebūtų labai malonu, nes kitą dieną tave kankins dideli galvos skausmai. Todėl patariu eiti sąvanoriškai.
Jis grąsina man....Neįtikėtina! Blogiausia buvo tai, kad aš per mažai apie tai nusimaniau ir net nežinojau ar tai yra įmanoma. Tačiau nenorėjau išbandyti, nusprendžiau eiti- kitos išeities vis tiek neturiu.
-Ar galėčiau bent jau palikti raštelį ar ką nors panašaus??- paklausiau tikėdamasi, kad kažkaip pavyks pranešti mamai kas įvyko.
-Raštelis..... Ir ką ketini ten rašyti? Miela mama, aš išėjau į kitos dimensijos pasaulį su tamsiuoju angelu Leoren, nes netūrėjau kitos išeities. Jeigu išgyvensiu grįšiu po poros savaičių. P. S. Žinojai, kad močiutė buvo angelų klano narė?- jo sarkazmas liejosi per kraštus.
Na gerai, pripažįstu, tai nebuvo pati geriausia idėja. Aš jaučiausi taip beviltiškai:
- Bet aš negaliu staiga dingti. Ji nežinos... Ji nerimaus...-aš stengiausi pabaigti šį sakinį tačiau man trūko žodžių.
Jis suėmė mane už pečių. Kai pakėliau galvą sutikau jo gilias akis ir rimtą veidą. Artumas užgniaužė kvapą.
-Kuo geičiau mes išeisim, tuo greičiau grįšim. Dabar mes tik gaištame laiką, kuris yra labai svarbus.
Tai taręs jis atsitraukė tarsi norėdamas duoti vietos apmąstymams, kurie veržėsi iš mano galvos. Tačiau tai buvo logiška, man nereikia nieko apgalvoti. Viskas jau buvo nuspręsta.
Todėl ištiesiau mano ranką ir tariau:
-Tu teisus. Kuo greičiau išeisim tuo greičiau atsikratysiu tavęs ir toliau gyvensiu mano puikų gyvenimą.
Mano nuostabai jis nusišypsojo. Ir tai buvo nuoširdi šypsena. WOW!!! Taigi, jis yra tik tada malonus kai viskas vyksta pagal jo norus.
-Nuspręsta,- tarė Leoren ir suėmė mano ranką.
Mes nuėjome prie vienos iš mano kambario sienų ir jis pradėjo atidaryti vartus. Visų pirma, jis nubrėžė ratą, kuris nušvito auksine spalva. Tuo pačiu metu Leoren šnibždėjo šventąsias maldas senąja Akarijos kalba. Tada šiek tiek atsitraukęs nuo sienos ištiesė ranką ir priglaudė savo delną rato vidury ir mano sienoje atsirado portalas: milžiniška auksinė arka, kurios viduje bangavo baltas skystis. Visa tai man nebuvo nauja, nes močiutė keletą kartų pasakojo apie tai. Tačiau dabar vis tiek stovėjau išsižiojusi. Kol Leoren kvietė vartus visąlaiką tvirtai laikė mano ranką, tarsi bijodamas, kad lemiamą akimirką pabėgsiu. Tačiau aš net nemąsčiau apie tai. Juk nuo likimo nepabėgsi...
Galiausiai įžengėme į šiuos tyvuliuojančius vartus. Aš užmerkiau akis. Nuoširdžiai pasakius, man nepatiko visa tai. Aš niekada nemėgau daryti ko nors prieš mano valią. Staiga prisiminiau mano gimtadienio norą ir prakeikiau jį. Taip, aš norėjau, kad mano gyvenimas taptų įdomesniu tačiau galvodama tai tūrėjau omeny, kad pagaliau susirasčiau draugę ar panašiai. Vienaip ar kitaip- dabar pasikeis viskas...