Kai balsai tave šaukia

Pirmieji žingsniai Akarijoje

Tuo tarpu per mano kūną perėjo karščio banga- tai reiškė, kad mes persikėlėme, tačiau aš vis tiek stovėjau užmerktomis akimis, nes vis dar tikėjausi, kad užmigau beplaudama dantis ir dabar visa tai tik sapnuoju.
-Jau gali atsimerkti,- tai buvo Leoren balsas.
Atsidusau. Tai nebuvo sapnas, bet bent jau buvo verta pabandyti... Staigiai atsimerkiau. Šviesa buvo tokia ryški, kad mano akys iškart buvo pilnos ašarų ir aš tūrėjau keletą kartų sumirksėti kol galėjau laikyti jas atviras.
-Tik nesakyk, kad tu verki,- išgirdau Leoren balsą iš kažkurios pusės.
-Aš neverkiu!- mano atsakymas buvo kandus, nes po truputį jo išdidus tonas nervino. -Aš tik bandau priprasti prie šios intensyvios šviesos.
-Klausyk, tau nereikia ieškoti išsikalbinėjimų. Verkti nėra labai blogai.
-Aš neiškau išsikalbinėjimų!- sušukau nebegalėdama susilaikyti.Negaliu patikėti, kad jis ir vėl mane erzina!!
Per tą laiką mano akys po truputį priprato prie šių jau dabar keistų sąlygų. Pirmas dalykas, kurį pamačiau buvo rausvai oranžinis dangus. Šis atrodė taip tarsi kaip tik dabar leistųsi saulė tačiau problema buvo ta, kad aš niekur nemačiau saulės. Kad ir kiek dairiausi niekur neradau šio karštų dujų kamuolio prie kurio buvau pripratusi.
-Ko nors ieškai?- Leoren prašneko už mano nugaros.
-Taip, saulės.
-Čia nėra jokios saulės.
-Tai iš kur sklinda ši šviesa?
-Iš dangaus.
-Tiesiog taip iš dangaus?- bandžiau susivokti.
-Čia viskas yra kitaip nei tavo pasaulyje,- galiausiai tarė jis.
Visažinis! Iš kur jis gali žinoti koks yra mano pasaulis, jeigu niekada negyveno ten ilgą laiką? Aš buvau suerzinta ir norėjau miego. Apsidairiusi toliau supratau, kad mes buvome dykumoje. Arba tai buvo kažkas panašaus. Aplink mane buvo tik geltonas smėlis ir dangus. Wow! Čia tai puikus pirmas įvaizdis. Atsisukusi į Leoren pastebėjau, kad jis krovė kažką panašaus į kuprinę.
-Iškur tu ją turi?-susidomėjau.
-Aš jau buvau pasiruošęs, nes žinojau, kad nuo čia pradėsime eiti,- paaiškino jis net nepažvelgęs į mane.
-Eiti?! Mes tūrėsime eiti?!
-Aš galėčiau skristi, bet tada būtų maža problemėlė dėl tavęs: tu neturi sparnų,- ir vėl tas sarkastiškas tonas jo balse. Kaip norėčiau jam trinktelėti... Tačiau sugebėjau susitvardyti ir šnekėjau toliau:
-Tu išvis nesupranti, ką aš turiu omeny. Aš tik mąsčiau , kad tu galėtum mus tiesiog perkelti ten kur mums reikia.
-Žinoma, kad aš galėčiau mus tiesiog perkelti, bet nemanai, kad tai būtų per daug lengva? Be to, mes turime laikytis pranašystės ir "deja" ten niekas nebuvo perkeltas.
O...Taip... Aš visai pamiršau šią pranašystę. Žinoma mokėjau ją atmintinai ir visąlaik mėgdavau. Iki dabar...
-Bet juk tai užtruks amžinybę!!!- niurzgiau tarsi mažas vaikas nors ir žinojau, kad negaliu nieko pakeisti. -Be to- aš esu labai pavargusi.
Tarsi protestuodama atsisėdau.
-Aš žinau, kad esi pavargusi, tačiau mes negalime čia likti,- visi jo atsakymai buvo staigūs, tarsi jis jau būtų mokėjęs juos atmintinai. Tikriausiai merginos prieš mane taip pat nebuvo geresnės nei aš. Ir tai kažkaip džiugino mane.
-Kiek merginų jau vedei iki smėlio šventyklos?- paklausiau nepagalvojus.
Ir pirmą kartą jis susimąstė ir neatsakė iškart:
-Jau seniai pamečiau skaičių.
Aš pradėjau abejoti mano viltimis tapti Išrinktąja. Negaliu pasakyti, kad labai to norėjau, bet tai pradėjo mane dominti. Aš nebuvau tikra ar sugebėčiau paiimti išminties plunksną iš Suriimos rūmų. Nuoširdžiai pasakius nebuvau išvis niekuo tikra.
-Tu tokia tyli. Viskas gerai?- ar jis susirūpino manimi?
-Aš tik mąsčiau.
-Apie ką?
-Nesvarbu.
-Tu netūrėtum nieko nuo manęs slėpti, nes per šią kelionę mums reikės daug tarpusavio pasitikėjimo,- ir tai sako būtent jis?
-Na gerai. Aš tik mąsčiau kiek laiko visa tai užtruks,- melavau neketindama išduoti mano keistų minčių.
-Mane stebina, kad Henrieta nepasakojo tau nieko apie pačią kelionę,- prabilo jis. -Tai tūrėtų užtrukti keletą savaičių, jeigu paskubėsime - 2 savaites.
2 savaitės... Per tą laiką mano mama spės išprotėti ir apieškoti pusę pasaulio.
-Gerai, galime eiti,- galiausiai prašneko Leoren ir ištraukė mane iš minčių, kurios visai nedžiugino. -Tai tavo kuprinė.
Ši buvo sunkoka, tačiau aš nenorėjau pasirodyti silpna todėl stengiausi atrodyti tarsi nieko nebūtų. Jeigu kitos sugebėjo, tai sugebėsiu ir aš.
Net neapsisukęs pažiūrėti kur aš esu, Leoren tiesiog pradėjo eiti ir aš tūrėjau jį pasivyti. Negaliu pasakyti į kurią pusę mes patraukėme, nes be saulės nesugebėjau orientuotis. Pirmas 10 min. ėjome tylėdami. Galiausiai prašneko jis:
-Papasakok man tiksliai ką tu žinai, nes tada galėsiu tau papasakoti ką dar tūrėtum žinoti.
-Aš jau moku tą viską lemiančią pranašystę.
-Visą?- ar tai buvo sumišimas jo akyse?
-Nežinau, tik tiek kiek man pasakojo močiutė.
Pradėk,- jis atrodė susidomėjęs.
Netikėtai susimąsčiau bandydama prsiminti visų įvykių eigą. Tik dabar pastebėjau kiek metų praėjo nuo tada kai paskutinį kartą ją girdėjau.
-Ankščiau Akarijoje vyravo taika ir ją valdė angelų klanas. Tačiau vieną dieną požemių dvasia Suriima sugebėjo išsilaisvinti iš savo kalėjimo ir kartu pasiimti išminties plunksną- vieną iš galingiausių Akarijos relikvijų. Su šios relikvijos pagalba ji vis labiau stiprėjo ir galiausiai įkūrė milžnišką imperiją. Taip ji sugebėjo užvaldyti viską. Norint atsiimti plunksną angelų klanui reikia rasti Išrinktąją- merginą su auksine žyme ant rankos. Tik ji gali pereiti visus Suriimos spąstus ir taip nugalėti ją.
Baigusi pažvelgiau į jį:Leoren žvilgsnis klaidžiojo tolumoje, jis įdėmiai mąstė. Tai buvo viena iš tokių akimirkų kai tikrai norėjau sužinoti kas dedasi jo galvoje. Galiausiai nebegalėjau daugiau iškentėti ir tiesiog paklausiau:
-Tūrėčiau dar ką nors žinoti?
Jis atsakė ne iš karto:
- Ši pranašystė nėra tiksliai tokia kokia tūrėtų būti, ši yra šiek tiek pagražinta. Visų pirma-Akarijoje niekada nebuvo taikos, nes angelų klane visą laiką buvo problemų ir karų dėl sosto. Kiekvienas norėjo šios garbės, tačiau tvirtos tvarkos nebuvo. Visų antra- kai Suriima pabėgo iš kalėjimo ji nedingo iškart. Ne, tai būtų buvę per daug gerai.
-Ką ji padarė?
-Po to kai Suriima pasiėmė išminties plunksną ji pradėjo keršyti- žudyti. Ir jai nebuvo svarbu ar tai buvo vyrai, moterys ar vaikai. Tik tada kai žemė buvo nuklota kruvinai kūnais, ji atsitraukė į atokią Akarijos vietą. Mes negalėjome jos pulti, nes praradome daug gerų karių. Vėliau mus pasiekė ši pranašystė ir tai buvo tarsi paskutinis išsigelbėjimas. Todėl visas šis reikalas yra labai svarbus. Tai yra vienintelė galimybė ją nugalėti.
Tada jis nutilo. Aš taip pat netūrėjau ką pasakyti, todėl ėjome tylėdami. Aš mąsčiau apie viską ką jis pasakė ir tik dabar supratau kaip visa tai buvo jam svarbu. Staiga man pasidarė gėda, kad prieš tai elgiausi taip vaikiškai ir net nenorėjau eiti su juo. Nors pažvelgus iš kitos pusės-jis taip pat nebuvo toks teisingai besielgiantis.
-Ar tūrėčiau dar ką nors žinoti?- galiausiai paklausiau nes nebegalėjau iškęsti šios nejaukios tylos.
-Ne, iš tikrųjų tu jau žinai per daug. Kitos merginos žinojo tik apie smėlio šventyklą. Aš būčiau tūrėjęs papasakoti joms apie Suriimą tik tada kai jos būtų pripažintos Išrinktosiomis.
-Ką tu darai su tomis merginomis, kurios jau buvo smėlio šventykloje ir nebuvo patvirtintos?- susidomėjau norėdama sužinoti kas atsitiks su manimi.
-Aš perkeldavau jas atgal į jūsų pasaulį. Ir tada man tekdavo ištrinti jų atmintį- nemaloni procedūra. Bet niekas neturi žinoti, kad mes egzistuojame. Taip apsisaugojame nuo papildomų problemų, kurių mums visai nereikia.
Po truputi pastebėjau, kad mano močiutė nuslėpė daugiau nei maniau. Jaučiausi tarsi apgauta. Galbūt jeigu ji būtų mane perspėjusi, aš būčiau tam pasiruošusi ir nebūčiau tokia sumišusi. Tačiau dabar tikrai neverta pradėti "kas būtų buvę jeigu"- juk vis tiek jau buvo per vėlu.
-Užsimerk,- staiga prabilo Leoren ir aš nustebau.
-Ką? Kodėl?- nenorėdama sutrikau, nes nelaukiau tokios reakcijos. Jo nuotaika svyravo nuo puikios iki nepakenčiamos.
-Nes dabar priesime prie vieną iš mano mėgstamiausių Akarijos vietų.
-Na gerai,-sutikau nenorėdama sugadinti staiga pagerėjusios atmosferos tarp mūsų. -Bet tada tikiuosi, kad jis tikrai bus gražus- kitaip daugiau nežengsiu nei žingsnio ir liksiu stovėti.
Tai buvo nevykęs pokštas, tačiau jis vis tiek šypsojosi. Dabar žinau, kad Leoren gali būti ir žaismingas. Įdomu ką jis dar slepia...
Leoren priėjo arčiau prie manęs, o aš klusniai užsimerkiau.
-Tik nebandyk žvilgčioti,- jo balsas buvo visai arti ir tai sukėlė keistus jausmus manyje.
Staiga pajutau jo rankas ant mano liemens. Iš pradžių buvo sunkoka judėti į priekį, bet galiausiai viskas ėjosi sklandžiau nei tikėjausi ir taip mano baimė nukristi dingo. Aš tiesiog mėgavausi šia akimirka. Jo prisilietimas ir artumas pašiurpino odą, tačiau šis jausmas man patiko. Netgi labai. Atrodė, kad akimirka sustojo. Bet deja, viskas turi savo pabaigą.
-Mes jau čia,- jo balsas sugrąžino mane į realybę. -Gali atsimerkti.
Taręs tai jis paleido mane ir šiek atsitraukė. Aš atsimerkiau ir...