Kai balsai tave šaukia

Likimas ir jo pokštai

Tą akimirką galėjo atsitikti tiesiog viskas tačiau jau labai greitai viskas pasisuko netikėta linkme. Miško tyloje išgirdau duslius žingsnius artėjančius link mūsų. Leoren iškart atsitraukė ir pakėlė savo kataną, kurią visą laiką turėjo savo rankoje, į viršų.
-Lik už manęs,- paliepė jis ir aš iškart paklusau.
Kad ir kas artėjo link mūsų turėjo būti milžiniškas. Jam dar nespėjus išnirti iš tamsos išgirdau urzgimą.
-Ar tai yra vilkai??- paklausiau drebančiu balsu.
-Ne, kai kas blogesnio,- atsakė Leoren.
Jis buvo susikaupęs, pasiruošęs kovoti. Galiausiai mėnulio šviesa parodė mūsų priešininką: tai priminė stambų žmogų, tik šis padaras buvo tarsi suręstas iš medžio šaknų. Ant galvos puikavosi didingi ragai. Baltai šviečiančios akys ir ilgos iltys darė jį dar grėsmingesniu. Stovėdamas ant dviejų kojų jis buvo gerokai didesnis nei Leoren. Išvydęs mus jis pravėrė savo nasrus ir griausmingai suriaumojo leisdamas mane pašiurpti. Tik dabar vienoje jo rankoje išvydau stambią šaką, kuri veikiau jau priminė visą medžio kamieną. Žengęs žingsnį link mūsų provokuojančiai iškėlė ją į viršų ir suriaumojo dar kartą.
-Eik link ežero ir brisk į vandenį. Ten būsi saugi,- paliepė Leoren.
Iš pradžių nesuvokiau kodėl tačiau jau greitai pastebėjau keletą raudonų akių porų. Vilkai. Tokie patys kaip ir tą lemiamą naktį kai buvau sužeista.
Pamatę mane, besislepiančią už Leoren, jie pradėjo artintis iššiepę savo didelius dantis. Greitai pasilenkiau ir pakėliau mano, ant žemės gulėjusį, pagalį.
-Bėk!!- suriko Leoren ir pradėjo eiti link milžino.
Tuo tarpu aš pasukau į priešingą pusę. Tarp manęs ir ežero nebuvo didelis atstumas, bet vilkai buvo kur kas greitesni. Vienam priartėjus prie manęs nedelsdama užsimojau ir trenkiau. Pataikiau tiesiai į snukį, todėl šis liko liko stovėti bandydamas atsigauti. Tačiau atsipūsti negalėjau: per tą laiką atbėgo kitas iš visai priešingos pusės ir jis buvo greitesnis negu aš. Stipriai atsispyręs nuo žemės užšoko tiesiai ant manęs. Neišlaikiusi ligsvaros kritau ant drėgnos žolės. Staigiai sureagavau ir įkišau mano pagalį jam į pražiotus nasrus stengdamasi nustumti jį šalin. Tai nepavyko - vilkas buvo per stiprus. Jo seilės varvėjo ant mano kaklo ir aš tikrai maniau, kad šį kartą neišsisuksiu. Mano jėgos silpo vis labiau ir jo nasrai artėjo. Neišlaikiusi įtampos surikau. Tada susikaupiau ir pabandžiau dar kartą nustumti jį nuo manęs. Pastebėjusi, kad tai šiek tiek pavyko, nepasidaviau ir kėliau pagalį vis aukščiau kol abi mano rankos buvo pilnai ištiestos.
Staiga tolumoje pamačiau šmėstelint kažką balto. Man nespėjus sureaguoti kas atsitiko, mano priešininkas tiesiog sukniubo. Pagaliau nuvertusi jį nuo savęs pastebėjau strėlę vilko šone. Pakėlusi akis išvydau Lamirau su lanku rankose. Jis kaip tik taikėsi milžinui į galvą. Tikriausiai dar niekada taip nesidžiaugiau pamačiusi jį.
Leoren radau ant šaknų pabaisos sprando. Tarsi susitarę pribaigė jį kartu: Leoren susmeigė savo kataną jam į kaklą, o Lamirau paleido strėlę tiesiai į viršugalvį. Tada viskas nutilo. Milžinas susvyravo ir galiausiai suklupęs krito veidu žemyn. Paskutinę akimirką Leoren nušoko ir saugiai nusileido ant žemės.
Aš vis dar sėdėjau ant žolės ir stebėjausi šiuo reginiu: jie abu dirbo tarsi tikra komanda. Lamirau priėjo prie Leoren ir paplekšnojo jam per petį nenuleisdamas žvilgsnio nuo keistos būtybės.
-Kaip senais gerais laikais,- tarstelėjo besišypsodamas.
Norėjau prisiartinti, bet pasijutau ten nereikalinga. Tai buvo jų momentas, jų prisiminimai. Todėl likau sėdėti stebėdamasi jų vieningumu. Tai buvo draugystė atlaikanti visus iššūkius. Pasijutau prastai pagalvojusi, kad dažnai buvau jų kivirčų priežastis. Prižadėjau nuo dabar elgtis kitaip...labiau atsakingiau. Po kurio laiko jie pagaliau prisiminė ir mane. Abu gan greitai ėjo link manęs.
-Erika, tu esi sužeista,- jau iš tolo prakalbo Leoren ir paspartino žingsnį.
Tikrai?? Pati nusistebėjau jo žodžiais. Bet tada, pažvelgusi į tą pačią vietą kaip ir jis, išvydau vilko nagų paliktus pėdsakus: gilius, kraujuojančius įdrėskimus išvagojusius visą mano kairiąją ranką. Tai atrodė siaubingai, tačiau aš nejaučiau jokio skausmo. Tikriausiai kaltas dėl to buvo adrenalinas, vis dar keliaujantis mano venomis. Leoren priklaupė norėdamas atsargiai apžiūrėti mano žaizdas.
- Privalau kuo greičiau tai sutvarkyti kitaip susidarys uždegimas,- prakalbo po kurio laiko jis dar stebėdamas kaip šiltas kraujas teka mano ranka žemyn ir palieka dėmes ant drabužių.
Nenorėjau toliau švaistyti laiko todėl bandžiau atsistoti stengdamasi kuo mažiau judinti sužeidimą. Tai buvo sunkiau nei maniau. Staiga šalia manęs išvydau ranką. Pakėlusi žvilgsnį į viršų išvydau Lamirau. Nors ir buvau nustebinta jo poelgio, nedelsiau ir greitai ją suėmiau. Atsistojusi su jo pagalba akimirkai sustingau ir pažvelgiau jam į akis. Šios atrodė draugiškos, jam būdingo šaltumo nebuvo.
-Atleisk, kad pabėgau,- galiausiai pasakiau.
-Kai kitą kartą jaudinsies dėl Leoren, tiesiog pasakyk man. Nerizikuok ieškodama jo viena,- atsakė jis ramiu balsu ir pradėjo eiti į priekį.
Mano nuostaba augo dar labiau. Ir viskas?? Jis nerėks ir negrąsins man?? Nepuls?
-Lamirau!!- man pakvietus jis atsisuko atgal ir vėl pažvelgė į mane. - Ačiū už pagalbą.
Jis nieko neatsakė - tik nežymiai šyptelėjo ir pradėjo eiti toliau palikdamas mane su mažiausiai milijonu įvairiausių klausimų. Jau dabar žinojau, kad niekada negausiu atsakymų į juos.
-Eime??- paklausė Leoren ir atsiradęs tarsi iš niekur ir aš linktelėjau.
Atgal ėjome lėtai - tarsi turėtume per daug laiko, kurį galėtume išsvaistyti. Beveik visą laiką tylėjome. Leoren atrodė susimąstęs, o aš tiesiog nežinojau kaip reikėtų elgtis po to kas beveik įvyko tarp mūsų. Bandžiau apsispręsti - turėčiau džiaugtis ar liūdėti, kad buvome sutrukdyti?? Dar niekada nebuvau tokia pasimetusi dėl mano jausmų. Ankščiau visada galėjau susitvarkyti su neišvengiamomis problemomis. Ankščiau...kiek daug laiko jau praėjo nuo tada??
Nenorėjau mąstyti apie tai todėl susitelkiau ties kraštovaizdžiu, kuris supo mane. Stengiausi įsiminti kelią, kuriuo ėjome. Galbūt kada nors vėl galėsiu čia sugrįžti?? Tada nueisiu prie ežero ir prisiminsiu tą akimirką, kuriai nebuvo lemta baigtis laimingai...
Pasiekusi proskyną iškart atsisėdau. Jaučiausi pavargusi ir bejėgė. Kova su vilku pareikalavo visos ištvermės ir pastangų. Leoren prisiartino prie manęs ir padėjęs savo kuprinę šalia, nieko nesakęs ėmėsi darbo. Šį kartą turėjau sukąsti dantis. Šie įdrėskimai buvo tikrai gilūs. Nesvarbu koks atsargus buvo Leoren, man vis tiek labai skaudėjo. Kiekvienas jo prisilietimas degino odą ir šis jausmas nebuvo malonus. Kentėjau stengdamasi neišleisti nei garso. Jam pradėjus tvąrstyti pagaliau galėjau šiek tiek atsipalaiduoti. Užtvirtinęs binto galiuką Leoren paėmė mano delną ir švelniai spustelėjo taip atkreipdamas mano dėmesį:
- Niekada negalvojau, kad esi tokia ištverminga. Didžiuojuosi tavimi.
Jo padrąsinimai privertė nusišypsoti. Trumpam pajutau jėgų antplūdį ir apsikabinau jį. Leoren nedelsdamas atsakė man tuo pačiu suspausdamas mane savo glėbyje. Tai privertė užmiršti visus skausmus ar baimes dėl ateities. Tai minutei egzistavome tik mes...

Atsiprašau, kad teko ilgiau palaukti, bet buvau susirgusi ir niekaip nesugebėjau įkelti. Smagaus skaitymo, tikiuosi jums patiks ❤

P.S.Šią dalį skiriu WoofMeina 😀😀 Tu žinai kodėl 😁