Kai balsai tave šaukia

Išsigelbėjimas?

Sėdėjau ant šakos atsirėmusi į kamieną ir prisitraukusi sužeistą koją stengiausi apmalšinti kraujo tekėjimą. Bandžiau atitolinti tą akimirką, kai viskas aptems ir nieko nebejausiu....kai viskas pasibaigs....kai daugiau nebepamatysiu jo. Suvokusi paskutinę mintį pravirkau. Vėl kaltinau save, kad jo neprižadinau. Juk jis galėjo eiti kartu su manimi. Buvau tikra, kad būčiau sugebėjusi įkalbinti jį eiti kartu. Bet to nepadariau. Išvis nepadariau nieko ką tūrėjau. Visą laiką maniau, kad esu kažkuo geresnė už kitus....bet darau tokias pat kvailas klaidas kaip ir jie.
Jaučiau kaip su kiekviena akimirka silpstu. Mintys tapo vis labiau miglotos, veiksmai - neapgalvoti. Tikriausiai būtent todėl pradėjau šaukti Leoren vardą tikėdamasi, kad jis išgirs. Man neberūpėjo, kad mano balsas perskrodė miško šurmulį. Nerūpėjo ir tai, kad galėčiau sulaukti nepageidaujamo dėmesio. Aš tik norėjau jį pamatyti.....
Išgirdusi urzgimą iškart pažvelgiau žemyn. Ar tai Leoren?? Ar jis mane išgirdo?? Viltingai dairiausi aplink ieškodama įrodymų. Kai tolumoje išvydau link manęs artėjančią šviesą, galvojau, kad sustos širdis. Jis ateina manęs gelbėti!! Begalinis džiaugsmas akimirkai numalšino visus skausmus ir problemas. Tačiau tada prisiminiau apačioje tūnantį plėšrūną.
-Atsargiai čia yra milžiniškas vilkas!!- surikau norėdama jį perspėti.
Kaip tik tada šis garsiai sulojo ir pasileido bėgti link jo. Įsitempiau visu kūnu ir meldžiausi, kad Leoren nieko neatsitiktų. Tačiau viskas pasibaigė greičiau nei tikėjausi: išgirdusi trumpą inkštimą suvokiau, kad mano užpuolikas buvo užmuštas. Nuo širdies nusirito didelis akmuo - aš saugi. Mano košmaras baigėsi!  Likimas ir vėl pasigailėjo manęs.
Sukandusi dantis pradėjau lėtai lipti žemyn. Tik dabar pastebėjau kaip, iš tikrųjų, blogai jaučiausi. Viskas sukosi, o nuo kamienu nutekėjusio kraujo pasidarė dar blogiau. Bandžiau kvėpuoti ramiai ir negalvoti, kad tai buvo mano kraujas. Pasiekusi tvirtą žemę iškart susmukau gaudydama orą. Pasukusi galvą į šoną vėl pamačiau šviesą. Ši buvo jau daug arčiau. Nors ir buvau bejėgė, šypsojausi. Dar niekada taip nesidžiaugiau jį matydama.
Tik tada kai mus skyrė tik keli žingsniai suvokiau, kad klydau. Tai nebuvo jis. Įsitempiau, kai atpažinau tą patį žibintą, kurį turėjo nimfa. Šviesai priartėjus dar labiau atpažinau ir ją pačią.
- Erika??- mane pasiekė jos švelnus balsas, bet šį kartą jis nenuramino. Ne, šį kartą jis supykdė. Galėjau jausti kaip venose užvirė kraujas.
-Ko tau čia reikia?! Pažiūrėk kas įvyko dėl tavo kaltės!! Esi patenkinta?? Dabar viskas yra tik dar blogiau!!- užsipuoliau aš lediniu balsu.
-Atleisk, Erika, aš išvis nepastebėjau, kad tu atsilikai. Mes visur tavęs ieškojome,- išgirdusi paskutinį sakinį, pastebėjau ir daugiau švieselių besiartinančių link mūsų. Šių buvo tikrai daug ir staiga pasijutau kiek nejaukiai, kadangi nebepasitikėjau šiomis būtybėmis. - Erika, tu turi eiti su mumis. Tu esi labai nusilpusi. Mes padėsime tau.
Nors ir tikėjau ja vis tiek atšoviau:
- Net neketinu kažkur eiti!! Kai aną kartą tai sakei tikrai patikėjau. Tačiau dabar ne. Man gana!!
-Bet, Erika...- pradėjo kalbėti ji, bet aš šiurkščiai pertraukiau:
- Jokių bet!! Aš niekur neisiu!!
Mano balsas skambėjo isteriškai. Buvau nusiteikusi ryžtingai. Galbūt todėl į priekį išėjo dar viena nimfa. Ši buvo vyresnė nei kitos. Jos dailus veidas buvo rimtas. Žvelgdama žemyn ji tyrinėjo mane akyliu žvilgsniu. Iš jos elgesio sprendžiau, kad ji yra svarbi asmenybė ir kažkodėl ji mane baugino. Aplink mus buvo tylu. Ore tvyrojo įtampa ir aš laukiau jos sekančio žingsnio.
Iš pradžių išvis nepastebėjau to smulkaus vamzdelio jos rankose ir tik tada kai ji pridėjo jį prie lūpų, suvokiau kas vyksta. Aš norėjau bėgti, gelbėtis, tačiau net nespėjusi atsistoti, žinojau, kad jau yra per vėlu. Pajutusi skausmą kakle užčiuopiau nedidelį geluonį. Vaizdas susiliejo. Balsai ir judesiai sulėtėjo. Galiausiai viskas pradėjo suktis dar labiau. Nebežinojau kur esu ar kas vyksta. Prieš užslenkant tamsai dar išgirdau balsą:
-Erika, tai tik tavo naudai.