Kai balsai tave šaukia

Tamsoje tūnantis pavojus

Erika:

Staiga pajutau šaltį. Ledinį prisilietimą iškart priverčiantį pašiurpti. Greičiau nei galėjau suvokti, kas vyksta, buvau įtraukta į tamsą. Dingus Leoren siluetui ir laužo šviesai, puoliau į paniką. Norejau klykti, tačiau mano burna buvo užspausta. Beveik velkama į priekį tejaučiau kaip spygliuoti krūmynai drąsko kojas, bet tą akimirką skausmas neegzistavo. Tik paralyžuojanti baimė. Beviltiškai muistydamasi bandžiau išsilaisvinti. Be šansų. Kad ir kas mane laikė buvo neapsakomai stiprus. Skruostais riedėjo ašaros. Stengiausi šaukti, kviesti pagalbą. Nesuvokiau ką darau ir kodėl. Galvoje besimėtančios mintys buvo nesuprantamos.
Staiga mane laikanti butybė išleido šaižų šūksnį. Jau po kelių sekundžių tolumoje nuaidėjo, ne keisčiau skambantis, atsakymas. Jis buvo ne vienas ir jie kalbėjosi tarpusavyje. Tarėsi, ręzgė planus. Veikė grupėje. Darė būtent tai, ko nesugebėjome mes - angelai ir aš. Skaudžiai suvokiau, kad veikdami išvien galėjome išvengti daugybės problemų. Deja, principai laimėjo. Kiekvieną kartą. Visada.
Pagaliau išgirdusi greitai artėjančius žingsnius, pajutau palengvėjimą. Nieko nemačiau, tiesiog jaučiau, kad tai yra Leoren. Tuoj būsiu laisva. Šis sakinys tapo viltinga mantra, kurią be perstojo kartojau. Toliau viskas vyko tarsi per rūką. Būtybė stabtelėjo, vis dar tvirtai laikydama mano liemenį. Neketindama paleisti. Bet tai jau buvo jos pabaiga. Blausioje, staiga nušvitusio pakabuko, šviesoje sužibo ilgi ašmenys. Girdėjau kaip šie įsminga į minkštą odą ir mano priešas garsiai suinkščia. Suklupdamas jis pagaliau atleido savo šiurkščius gniaužtus. Šių greitai atsikračiau pašokdama ant kojų.
-Mes turime dingti iš čia. Jis buvo ne vienas,- prabilo vartų saugotojas tankiai kvėpuodamas.
Prieš paimdama jo ištiestą ranką, žvilgtelėjau atgal. Smalsumas buvo kaip visada stipresnis už baimę. Ant samanotos žemes gulėjo žmogiškas siluetas. Išvydusi liekną kūną stebėjausi, koks stiprus jis buvo. Balta, mėlynomis kraujagyslėmis išvagota oda, ilgi nagai ir raudonos akys, tuščiai žvelgiančios į priekį - ši būtybė atrodė tarsi ką tik nužengusi iš tamsiausių košmarų. Vien pagalvojus apie tai, kad ji ką tik laikė mane savo rankose, privertė pasišlykštėti. Džiaugiausi, jog blausioje pakabuko šviesoje negalėjau atpažinti daugiau detalių.
Leoren truktelėjus mane į priekį, prabudau iš šoko būsenos ir pasileidau paskui jį. Sukilęs adrenalinas nustūmė, ką tik įvykusį kivirčą šalin. Padėjo užsimiršti. Mintyse tebuvo vienas tikslas - išsigelbėti. Dingti. Daugiau niekada nebegrįšti.
Pasiekus laužavietę, kuri buvo arčiau nei maniau, greitai susirinkau svarbiausius daiktus ir užsimeciau nelengvą kuprinę ant pečių. Miško tylą drumstė šūksniai. Šie buvo skirti mums. Ir jų buvo daug. Per daug. Tik panaudojus galias turėtume šansą laimėti. Deja, negalėjau jų švaistyti. Jau po keleto valandų pasieksime rūmus. Ten man prireiks visos įmanomos pagalbos stojant į kovą su Suriima.
Buvau pasiruošusi bėgti toliau, bet angelai delsė. Negalėdama ramiai nustovėti, trypčiojau vietoje ir stebėjau kaip Leoren išima ilgesnį, iš laužo kyšantį pagalį ir eina į priekį. Prieš spėdama paklausti ką jis daro, angelas pradėjo padeginėti medžius ir krūmynus toje pusėje iš kurios artėjo grėsmė. Išdžiuvusi mediena iškart sugavo liepsną. Ši staigiai išplito sudarydama apsauginę sieną. Taip laimėjome šiek tiek laiko. Angelų išmanumas stebino mane vis labiau.
Numetęs deglą šalin, vartų saugotojas atsisuko į mane. Ant jo veido šmėkščiojant ugnies šešėliams, jis atrodė dar grėsmingesnis nei įprastai. Rimtu žvilgsniu sugavęs manąjį nebyliai klausė ar ketinu viską tęsti. Likti su jais nors ir sužinojau visą teisybę. Mums nereikėjo žodžių. Sakinių. Pakako ir poros judesių.
Žinojau, kad neturiu daug laiko apsispręsti. Mintyse be perstojo kartojosi tas pats: jie yra išdavikai. Jie visada melavo. Stengėsi mane apkvailinti. Tačiau, kad ir kokia sudėtinga, kokia skaudi buvo ši situacija, tiesiog negalėjau visko nutraukti. Nuėjau per toli. Per daug kentėjau ir rizikavau, jog galėčiau pasirinkti tokį kelią.
Vis dar įsmeigusi žvilgsnį į vartų saugotoją, užtikrintai linktelėjau. Leoren veide pasirodė vos pastebima šypsena, kurią jis greitai nuslėpė. Angelo laikysena atsipalaidavo, taip išduodama, kad šis bijojo, jog viskas baigsis čia ir dabar. Kai tikslas yra ranka pasiekiamas.
-Bet,- prabilau šaltai. -Tik todėl, kad tęsiu šią kelionę nereiškia, jog viskas bus kaip iki šiol. Pasitikėjimas yra sužlugdytas ir aš nežinau ar šis kada nors sugrįš. Tikiuosi tai yra suprantama.
Lamirau suskubo linktelėti. Leoren delsė, tačiau galiausiai reagavo taip pat. Kitos išeities vis tiek nebuvo. Viskas, ką pasakiau, yra tiesa. Aš tik išreiškiau ją garsiai.
Visai arti nuaidėjęs šūksnys priminė kitas, dar neišaiškintas problemas. Didžiausias iššūkis dar priešaky. Nuo tos akimirkos nebegaišome nei sekundės ir pasileidome bėgti. Jau po kelių metrų nuo liepsnų sienos sklindanti šviesa ir šiluma galutinai dingo. Pasinėrėme į nesvetingą miško gilumą. Neatsilikdama nei žingsniu broviausi į priekį. Būtent tada, įstrigusi tokioje pavojingoje situacijoje, išgirdau savo vidinį balsą - tylų, bet atkaklų. Šis šnabždėjo, jog pasirinkau teisingai. Esu Išrinktoji. Privalau pabaigti tai, ką pradėjau. Nesvarbu kas trukdė pasiekti tikslą.
Dėl įtampos nebejaučiau spyglių sukeliamo skausmo. Be perstojo keisdami kryptį, stengėmės suklaidinti mūsų persekiotojus. Meldžiausi, kad naudodami šį manevrą nepasiklystume ir patys. Šūksniai vis labiau tolo. Nedrįsome sustoti. Šį kartą - jokios rizikos.
Tik po dar kelių minučių užlipę ant nedidelio pakilimo, nusprendėme tiksliai įsitikinti, į kurią pusę buvo saugiausia bėgti toliau. Pasinaudojau šia pertrauka stengdamasi atgauti kvapą. Niekada nebuvau labai sportiška ir dabar tai atsiliepė su kaupu - mano kojos virpėjo ir širdis tankiai daužėsi krūtinėje. Delnais įsirėmusi į kelienius, tyrinėjau samanotą žemę ir bandžiau taisyklingai kvėpuoti, tikėdamasi, kad deginantis skausmas plaučiuose nurims.
Kilstelėjusi žvilgsnį viršun pastebėjau susirūpinusį Lamirau veidą.
-Kažkas negerai?- paklausiau vėl atsitiesdama.
-Taip,- atsakė angelas apžvelgdamas aplinką. -Ši tyla.
Suvokusi jo žodžius klausiau savęs kodėl nepastebėjau to ankščiau. Aplink mus tvyrojo mirtina tyla. Nesujudėjo nei šakelė. Ir blogiausia - jokių riksmų. Jokio įspėjimo. Kažkur šioje tirštoje tamsoje slankiojo kraujo ištroškę būtybės ir aš buvau pagrindinis jų taikinys.