Kai balsai tave šaukia

Niekada neklausyk svetimų pokalbių....

Nežinojau kiek laiko jau praėjo, kai staiga vėl išgirdau tuos balsus, kurie mane taip gąsdino. Iškart pašokau ant kojų ir pažvelgiau į Lamirau ir Leoren. Šie buvo ramūs ir stebėjo mane nustebę.
-Ar jūs to negirdite?!- panikavau aš.
-Žinoma, kad girdime,- staiga atsakė Leoren, o aš lengviau atsikvėpiau, nes jau galvojau, kad tai buvo vienas iš pirmųjų požymių, kad pradedu išprotėti.
-Kas tai?
- Tai tik miško dvasios. Patikėk, jos negali nieko padaryti,- Leoren bandė mane nuraminti, o Lamirau sėdėjo tylėdamas ir stebėjo mus abu. Atiduočiau viską, kad galėčiau įsibrauti į jo mintis ir sužinoti ką jis galvoja.
Nežinau kodėl, tačiau likau stovėti ir baugščiai dairiausi aplink mane. Kai šūksniai tapo dar garsesniais, krūptelėjau. Būtent tada įvyko kai kas labai netikėto: Leoren atsistojo ir priėjęs prie manęs- apkabino.
-Viskas bus gerai. Aš esu čia ir apginsiu tave. Su manimi esi saugi,- šnibždėjo jis laikydamas mane savo glėbyje.
Pažvelgusi į Lamirau išvydau nuostabą, kuri man kėlė nerimą. Jis žvelgė taip, tarsi Leoren būtų padaręs kažką... draudžiamo? Galbūt aš tik perdedu, bandžiau raminti save ir susitelkiau ties Leoren, kuris savo artumu varė mane iš proto. Kai jis galiausiai atsitraukė jaučiausi taip, tarsi jis būtų pasiėmęs dalelę manęs ir šios vietoje liko didelė tuštuma, kurią gali užpildyti tik jis. Dar niekada taip nesijaučiau.
Atsitraukęs per žingsnį laikė mane už rankos ir įdėmiai žvelgė man į akis, norėdamas įsitikinti, kad viskas yra gerai. Man trūko žodžių todėl tiesiog linktelėjau ir nusišypsojau. Jis atsakė tuo pačiu, o aš paskendau jo šypsenoje. Ši buvo tokia nuoširdi...
Galiausiai jis grįžo į savąją vietą šalia Lamirau ir aš taip pat prisėdau. Stengiausi išlikti rami, nors viduje šėlo jausmai. Dabar įsivyravo tyla. Susidomėjusi stebėjau Lamirau, kuris kažką  įdėmiai mąstė ir atrodė tarsi būtų įpykęs. Kas jam yra?
Po keleto akimirkų maistas buvo baigtas. Neklausinėjau ką mes valgome, nes visai nenorėjau to sužinoti. Skonis buvo keistas, bet man patiko. Buvau tikrai labai išalkusi... Pavalgę dar šiek tiek pasėdėjome ir tada nusprendėme eiti miegoti. Per visą laiką niekas neištarė nei žodžio ir atmosfera buvo slogi. Bandžiau suvokti kas vyksta stebėdama Lamirau, kuris staiga labai pasikeitė.
Negalėjau užmigti, nes galva buvo pilna minčių. Šiandien įvyko tiek daug. Paslaptys, keisti žvilgsniai, žmonės, poelgiai, kurių aš nesupratau.
Nežinau kiek laiko praėjo, kol paskendusi mintyse galiausiai užmigau. Keista, tačiau nieko nesapnavau ir kai pagaliau vėl atmerkiau akis mane pasitiko mėlynas dangus, spalvoti medžiai ir tyla. Viskas atrodė tobulai ir taip nekaltai kaip ir iš pradžių. Kai galiausiai atsisėdau pastebėjau, kad esu viena. Šalia manęs dar rūko beveik užgęsęs laužas. Apsidairiusi nepastebėjau nieko pažįstamo. Šiek tiek išsigandau, kad jie paliko mane vieną, tačiau tada pastebėjau Leoren kuprinę gulinčią ant žemės. Kur jie?
Įsidrąsinusi atsistojau ir pradėjau vaikštinėti ieškodama jų. Laikiausi netoli laukymės, nes bijojau ir vėl pasiklysti. Kai staiga kažką išgirdau, sustojau ir įsiklausiau. Atpažinau Lamirau balsą ir pradėjau eiti į tą pusę iš kurios jis sklindo. Staiga pamačiau du siluetus. Jau norėjau sušukti "Labas rytas", kai staiga suvokiau, kad Lamirau balsas buvo labai įpykęs. Kaip įmanoma greičiau pasislėpiau už didelio medžio kamieno, kad jie manęs nepastebėtų. Mano sąžinė liepė man grįžti atgal į laukymę ir nesikišti ne į savo reikalus, bet žinoma smalsumas laimėjo. Kaip visada.
-Ar tu visai išprotėjai?!- staiga sušuko Lamirau. -Tu žinai taisykles! Kaip tu gali šitaip elgtis?! Ar tu bent šiek tiek pagalvojai apie pasekmes?
Lamirau nutilo laukdamas Leoren atsakymo, bet šis tylėjo.
-Ką tu jai jauti?- staiga paklausė Lamirau ir mano širdis nustojo plakti laukdama atsakymo.
Tikriausiai praėjo keletas amžinybių kol Leoren atsakė: -Nežinau.
Aš nuliūdau ir apsidžiaugiau vienu metu. Jis kažką man jaučia. Mieliausiai būčiau norėjusi šokinėti iš laimės ir apkabinti Leoren, bet, żinoma, tvardžiausi.
-Leoren, prašau, pamąstyk ką tu darai. Tu esi mano draugas ir man yra svarbu, kad tau nieko nenutiktų. Tai yra uždrausta. Tau grės mirties bausmė,- Lamirau balsas buvo ledinis.
Šiek tiek pasislinkusi galėjau juos abu stebėti nors ir didžiąją dalį vaizdo uždengė šakos. Mačiau kaip Lamirau įnirtingai gestikuliavo, o Leoren stovėjo šalia sunėręs rankas ir žvelgė į tolį.
-Leoren nedaryk dar vienos klaidos, nes ši gali būti lemtinga. Ji tikrai to neverta,- šnekėjo Lamirau, o mane skaudino kiekvienas jo ištartas žodis. Jis laikė mane klaida... Ką jis tūrėjo omeny sakydamas, kad Leoren žino taisykles? Močiutė niekada to neminėjo. Per kūną perėjo šalčio banga: aš kenkiu Leoren. Bet tarp mūsų dar išvis nieko neįvyko?!
-Leoren, tu žinai, kad tūrėčiau pranešti tai angelų klanui,- sakė jis, o aš gerokai išsigandau. Leoren žvilgsnis taip pat tapo dar rimtesnis.
-Ji dar nėra Išrinktoji,- staiga tarė Leoren ir aš nežinojau kaip tūrėčiau reaguoti.
-Taip, ji dar nėra Išrinktoji. Bet ji taps ja. Erika yra būtent tokia kaip yra minima pranašystėje. Neapgaudinėk pats savęs. Tu taip pat puikiai žinai, kad ji yra ta mergina, kurios mes ieškome.
Leoren atsikvėpė ir persibraukė ranka per plaukus.
-Ir ką ketini dabar daryti?- staiga paklausė jis ir pažvelgė į Lamirau, kurio veido išraiška rodė, kad jis įtemtai mąsto, ką tūrėtų atsakyti.
-Aš eisiu atgal į angelų klaną. Ir....meluosiu jiems. Tu žinai kad atvykau čia tik tam, kad patikrinčiau ar viskas yra gerai. Iš tikrųjų niekas nėra gerai, bet aš neketinu tavęs išduoti. Tu esi mano draugas ir aš niekada neatleisčiau sau, jeigu tau kas nors nutiktų. Todėl prašau tavęs.... pagalvok ką darai. Dabar ant tavo pečių kabo ne tik tavo, bet ir mano likimas. Už tokį apgaudinėjimą taip pat gaučiau mirties bausmę. Bet tu pats tai puikiai žinai. Man nereikia tau nieko aiškinti,- Lamirau balsas buvo tylus. Skambėjo taip tarsi jis būtų palaužtas dėl šios situacijos.
Leoren padėkojo jam ir prižadėjo, kad apgalvos kiekvieną savo žingsnį. Aš pati jaučiausi kalta dėl visko, nors ir nežinojau, kad kenkiu kitiems. Nusprendusi, kad išgirdau užtektinai, ketinau grįžti į laukymę ir apsimesti, kad ką tik atsikėliau. Jau buvau apsisukusi į priešingą pusę, kai staiga užmyniau didesnę šaką ir ši sutraškėjo.
-Ten kažkas yra,- staiga išgirdau Lamirau balsą ir supratau, kad įkliuvau.