Kai balsai tave šaukia

Klaida

Erika:

Skynėmės kelią per nesibaigiantį mišką ir neaprėpiamą tamsą. Apimta panikos nepastebėjau nei šakų paliekamų žaizdų ant apnuogintų rankų, nei nakties vėsumos. Šnabždesiai persekiojo mus ir atrodė, kad šie buvo tiesiog visur. Nežinojau ar mūsų švieži pėdsakai jau buvo suuosti, tą akimirką išvis nieko nebežinojau. Aklinoje tamsoje stengiausi įžiūrėti pakeliui besimėtančias šakas ir kitokias kliūtis. Man labai padėjo, vėl švytėti pradėjęs, širdies pakabukas. Apsidžiaugiau tuo, nes jau galvojau, kad jis daugiau niekada nebešvies. Laikiau šį mažą stebuklą vilties žiburėliu.
Visą šį laiką Leoren laikė mano ranką, nors jau seniai buvau prabudusi iš šoko būsenos. Atrodė, kad jis tiesiog bijojo mane paleisti... Po kelių minučių Šešėliai pradėjo tolti. Vis geriau girdėjau greitą mano ir Leoren alsavimą, bei skubius žingsnius. Tikėjausi, kad mes jų atsikratėme. Tačiau aš klydau.
Būtent tada iš tamsos išniręs siluetas puolė, prieš mane bėgantį, Leoren. Šis atsirado tarsi iš niekur ir gerokai nustebino ne tik mane, bet ir vartų saugotoją. Jo rankai išslydus iš manosios staigiai sustojau, prisispaudžiau prie šalia esančio medžio kamieno ir baugščiai apsidairiau. Tuo tarpu angelas grūmėsi su Šešėliu, bet ši kova buvo trumpa. Jau po keleto sekundžių Leoren priešininkas buvo pribaigtas - išsitraukęs savo kataną jis perskrodė šį per pusę ir Šešėlis pavirto dulkėmis. Žvelgiau į tai gerokai nustebusi. Angelui priėjus prie manęs abu stovėjome atsirėmę į kamieną ir bandėme atgauti kvapą.
-Viskas gerai?- paklausė jis. Linktelėjau, nors buvau gerokai išsigandusi.
-Imk,- tarė Leoren duodamas man nedidelį durklą. -Jeigu tave užpuls taikykis į kaklą. Ten jie yra silpniausi.
Dar kartą linktelėjau nesugebėdama išgauti nei žodžio. Aplink mus tvyrojo tyla ir ši buvo kaip niekada apgaulinga. Vartų saugotojas taip pat atrodė pasiruošęs pulti arba gintis. Bandėme pagauti net ir menkiausią krepštelėjimą. Bet nieko neįvyko. Niekas negalėjo nuspėti sekančio puolimo.
Keturi Šešėliai išniro tiesiog prieš mus, tarsi būtų išaugę iš žemės. Tryse jie puolė Leoren, vienas nusprendė pasirūpinti manimi. Viskas vyko greičiau nei spėjau sureaguoti, todėl staiga atsiradau ant šaltos, drėgnomis samanomis padengtos, žemės. Durklas išslydo iš rankos ir nukrito keletą žingsnių toliau. Mane pargriovęs Šešėlis nedelsdamas puolė dar kartą. Jo liesi pirštai apsivijo manąjį kaklą bandydami uždusinti. Karštligiškai stengiausi nustumti jį šalin, tačiau mano priešininkas buvo kur kas stipresnis nei galėjau pagalvoti. Jų netvirtai atrodantys kūnai buvo tikra apgaulė. Tik dabar pamačiau vieną detalę, kuri prieš tai liko nepastebėta. Jo, bruožų neturinčiame, veide išvydau dvi akis. Šios netūrėjo iriso ir buvo užlietos krauju. Nuo jų sklido silpna šviesa, kuri darė šią būtybę dar grėsmingesne.
Būtent į jas ir žvelgiau kai mano jėgos pradėjo silpti. Krūtinėje ir gerklėje plėtėsi stiprus skausmas. Tik dabar suvokiau, kad Šešėlis tyčia nenužudė manęs iškart. Jis norėjo, kad aš kankinčiausi kaip įmanoma ilgiau. Tolumoje girdėjau Leoren balsą šaukiantį mane ir raginantį nepasiduoti. Jį puolė vis daugiau, tyliai iš tamsos prisėlinančių, Šešėlių.
Kai mano delnas pradėjo slysti nuo priešininko peties, suvokiau, kad dabar atėjo galas. Nebesugebėjau priešintis ir šį kartą Leoren nesugebės manęs išgelbėti. Nuo oro trūkumo pradėjo tirpti galūnės ir kai sunkūs akių vokai pagaliau užsivėrė ketinau pasitikti amžiną tamsą.

Leoren:

Jie rado mus ir puolė iš visų pusių. Stengiausi pasiekti Eriką, bet nesugebėjau prasiskinti kelio. Likus tik keliems žingsniams būdavau ir vėl nustumiamas atgal. Su baime stebėjau kaip Erikos jėgos ir beviltiški pasipriešinimai senka. Galiausiai jos rankos nusviro ant žemės ir baimės pilnos akys užsimerkė.
-Ne! Erika, nepasiduok!!- sušukęs aršiai žudžiau toliau mėgindamas ją pasiekti. Negalėjau dabar pasiduoti. Manyje vis dar ruseno viltis.
Kai aplink viskas nušvito ne iškart suvokiau, kad dėl to buvo kalta Erika. Greitai metęs žvilgsnį į tą pusę pamačiau kaip jos, auksu švytinti, žymė pradėjo plėstis išvagodama visą kūną. Būtent tada ji greitai atsimerkė ir sugriebusi Šešėlį už peties, nusviedė šį šalin. Skrisdamas oru jis pataikė į medžio kamieną ir nukritęs ant žemės, liko gulėti. Nieko nelaukusi Erika staigiai atsistojo ir priartėjusi prie Šešėlio, pakėlė šį į viršų. Viena ranka. Laikydama jį už gerklės Išrinktoji spaudė vis stipriau, kol juodą siluetą išvagojo auksinės gijos. Nuskambėjus skardžiam riksmui šis tiesiog subyrėjo jos rankose. Tai patraukė ir kitų užpuolikų dėmesį.
Užsižiūrėjęs į šį nelauktą reginį nepastebėjau vieno Šešėlio, tyliai prisiartinusio iš kairės pusės. Šis nieko nelaukęs perrėžė mano petį. Kūną iškart nudegino skausmas. Man net nespėjus jam pakenkti priešininkas puolė dar kartą taip susmeigdamas juodus ašmenis į mano krūtinę. Jo bejausmės akys žvelgė į mane, tarsi norėdamos pasakyti, kad jis laimėjo. Katanos išslydo iš mano krauju padengtų rankų. Netikėtai suklupau vis dar žvelgdamas į žudiko veidą.
Nežinau kaip viskas būtų pasisukę, jeigu nebūtų įsikišusi Erika. Pribaigusi savo užpuoliką ji atsigręžė į šnabždančią tamsią masę. Būtent tada ji pastebėjo mane, susmukusį prie, šalia augusio, medžio. Akimirkai mūsų žvilgsniai susidūrė ir aš suvokiau, jog prieš mane stovinti mergina nebuvo ta, kurią pažįstu. Jos kūną valdė tamsios galios. Erikos veide išvydau pastangas bandant nuspręsti ar aš priklausau prie blogųjų. Ji nebeatpažino manęs.
Greitai nusisukusi ji šaltai peržvelgė prieš ją susidariusią juodą armiją. Jos judesiai priminė bejausmį robotą ir tikriausiai niekada nepamiršiu to kas įvyko paskui. Išrinktoji priklaupė ant vieno kelio ir priglaudė savo delną prie šalto miško pagrindo. Šešėliai laukė sekančio jos ėjimo nedrįsdami pulti. Erika nedelsė - jau po kelių akimirkų žemė buvo padengta auksu švytinčiomis gijomis. Šios slinko vis toliau, dideliu ratu aplenkdamos mane. Nuo merginos sklindanti šviesa vis ryškėjo. Tik tada pajutau virpesius, kurie kilo iš pačių gilmių ir greitai tapo tikru drebėjimu.
Būtent tą akimirką ji pagaliau atsimerkė ir viską užliejo akinanti šviesa. Priverstinai užsimerkiau ir per mano kūną perėjo karščio banga. Girdėjau Šešėlių riksmus ir kitokį šurmulį, kurio nesugebėjau paaiškinti. Bijojau, kad Erikai neatpažinusi manęs, būsiu sunaikintas kartu su Šešėliais. Jos sąmonę užvaldė svetimos mintys. Nevaldoma galia. Tik pamatęs tai galiausiai suvokiau, koks reikšmingas buvo mano poelgis prie šventyklos. Mano klaida...

PAGALIAU nauja dalis. Atsiprašau, kad teko taip ilgai laukti, tačiau buvau paskendusi kūrybinėje krizėje. Tikiuosi ši dalis jums vis tiek patiks (stengiausi iš visų jėgų). Lauksiu komentarų ir linkiu gero skaitymo ❤