Kai balsai tave šaukia

Pagalbos šauksmas

Tiesą sakant įsivaizdavau vaiduoklius visai kitaip. Prisižiūrėjusi daugybę siaubo filmų maniau, kad tai tebuvo blyškūs juodai balti siluetai, kurie dažnausiai šnabždėdavo visokias keistenybes. Tačiau prieš mane stovinti Seraja atrodė labai gyvybinga. Tarsi ji net nebūtų mirusi. Apžvelgusi jos mėlynas akis ir švelniai rausvas lūpas pasijutau taip tarsi būčiau stovėjusi prieš veidrodį. Šis panašumas leido pašiurpti. Kodėl Lamirau man to neminėjo??
Lėtai atsistojusi pradėjau trauktis nuo jos. Tuo tarpu Serėja žiūrėjo man tiesiai į akis ir sklendė paskui. Viskas vyko tarsi sulėtintai. Norėjau rėkti ir prižadinti angelus, tačiau buvau per daug išsigandusi. Sukaustyta baimės praradau kalbos dovaną. Seraja grakščiai ištiesė ranką link manęs ir pagaliau prakalbo:
-Prašau, nebijok. Aš negaliu tau nieko padaryti.
Jos balsas buvo tylus ir draugiškas, bet aš nesustojau. Buvau tarsi užprogramuota gelbėjimuisi. Jau ketinau apsisukti ir bėgti į lauką taip tikėdamasi, kad šis košmaras pasibaigs. Tačiau sekantys jos žodžiai privertė sustoti:
-Erika, prašau. Išklausyk. Man reikia tavo pagalbos.
Išgirdusi paskutinį sakinį suklusau ir pažvelgiau į ją.
-Tu žinai kas aš tokia. Iškart tai pastebėjau,- kalbėjo ji, o aš tylėjau stengdamasi sutvarkyti išsisklaidžiusias mintis. -Tu esi mano paskutinė viltis.
Nesugebėdama ištarti nei žodžio linktelėjau. Trumpam jos veide švystelėjo šypsena, deja ši labai greitai dingo ir Seraja vėl surimtėjo.
-Kaip jau žinai miriau čia ir...
-Tu nusižudei,- pertrukiau ją įgavusi drąsos.
Akimirką ji atrodė sutrikusi ir atsakė ne iš karto:
-Taip, aš nusižudžiau.
-Kodėl??- likau rimta. Jeigu ji nori mano pagalbos turiu žinoti kiekvieną smulkmeną, privalau suprasti jos veiksmus.
Ji tylėjo ir galiausiai žvilgtelėjusi atgal, į prie laužo miegantį Lamirau, atsakė:
-Nes mano ateitis buvo siaubinga. Negalėjau praleisti tiek daug metų su šiurkščiu vyru, kurio išvis nemylėjau. Tačiau blogiausia buvo tai, kad tas kurį myliu būtų ranka pasiekiamas ir vis tiek nebūčiau galėjusi prie jo prisiliesti. Ir tai- ateinančius šimtmečius. Erika, būdama mano vietoje pasielgtum taip pat kaip ir aš.
Tylėjau. Suvokiau jos situaciją, tačiau mačiau koks sugniuždytas yra Lamirau ir kaltinau ją dėl to.
-Žinau, kad išgirdusi Lamirau pasakojimą laikai mane egoiste, tačiau patikėk, Lamirau ir aš... mes nebūtume laimingi kartu,- vėl prakalbo Seraja. - Įsivaizduok nuolatinį gyvenimą baimėje. Gyvenimą be draugų ir artimųjų. Ir dar tas saugojimasis.... Ar tai išvis yra gyvenimas?? Pasišalindama iš Lamirau kelio suteikiau jam galimybę pradėti viską iš naujo. Aš suteikiau jam galimybę tapti laimingam.
Ji buvo teisi. Serajos mąstymas priminė manąjį todėl pritariau jai visais aspektais. Galbūt tai nuskambės keistai, tačiau po Lamirau pasakojimo Seraja man nebebuvo svetima. Tikriausiai todėl jaučiausi taip tarsi būčiau kalbėjusi su senai matyta drauge. Tarp mūsų buvo ryšys, kurio išvis nesitikėjau.
-Kuo galiu tau padėti??- paklausiau susidomėjusi ir Seraja atrodė kiek nustebusi:
-Tu ketini man padėti?
-Dar nežinau. Priklausys nuo to ką turiu daryti,- kalbėjau ramiu balsu nors viduje išvis nebuvau rami.
Seraja dar kartą žvilgtelėjo atgal, tarsi norėdama įsitikinti, kad abu angelai miegojo ir greitai prisiartino prie manęs. Nuo jos sklido šaltis, kuris privertė susimąstyti ar elgiuosi teisingai.
Ištiesusi ranką tarė:
-Negaiškime laiko. Žinau vieną vietą kur galėsime ramiai pasikalbėti.
Žvelgiau į jos ištiestą delną ir delsiau. Ar tikrai noriu įsivelti į sąndorius su šmėkla?? Nežinojau tinkamo atsakymo į šį klausimą, todėl tikėjausi, kad vis dar miegu ir visa tai nebuvo tikra.
Seraja kurį laiką laukė žvelgdama į mane viltingu žvilgsniu. Negavusi jokios reakcijos nusprendė pati imtis iniciatyvos: greitai suėmusi mano riešą pradėjo skubiai tempti mane paskui save. Nesipriešinau, nes buvau per daug nustebusi ir šokiruota - aš jaučiau jos šaltą prisilietimą!! Serajos ranka neperėjo kiaurai per manąją. Jos gniaužtai buvo tvirti, tarsi ji būtų bijojusi, kad pabėgsiu.
Po kurio laiko atsitokėjusi ir grįžusi į realybę pastebėjau, kad artėjame prie masyvių ąžuolinių durų, kurias Seraja atidarė lengviau nei tikėjausi. Prieš mus išvydau akmeninius laiptus ir galiausiai suvokiau, kur mes einame....į požemius. Vien pagalvojus apie tai pašiurpau, bet neketinau prieštarauti, nes smalsumas buvo stipresnis negu baimė.
Laiptų nebuvo labai daug todėl jau po keleto akimirkų buvome apačioje. Stovint aklinoje tamsoje pastebėjau, kad nuo Serajos sklido blyški šviesa ir jau po sekundės sužibo mano pakabukas taip apšviesdamas ilgą betonuotą koridorių, kurio galas išsišakojo. Jo šonuose rikiavosi daugybė metalinių grotų. Vienur ar kitur pastebėjau ant sienų pritvirtintus žibintus. Šių jau seniai niekas daugiau nebenaudojo... Visur buvo pilna voratinklių ir dulkių, o į nosį lindo aitrus pelėsių kvapas. Čia buvo daug šalčiau nei viršuje todėl labiau įsisupusi į manąją striukę nusekiau paskui Serają. Ši pasuko į vieną iš šių nesvetingų kamerų. Įėjusi pro išlaužytus metalinius strypus išvydau nedidelį stalą ir gultą. Daugiau čia nieko ir nebuvo. Seraja jau buvo atsisėdusi ant medinio gulto ir rankos mostu parodė, kad tūrėčiau atsisėsti šalia. Nedelsdama paklusau. Kuo greičiau viską išsiaiškinsim, tuo greičiau eisim atgal ir tik ši mintis leido išlikti pakankamai ramiai.
-Taigi šiuose požemiuose kalėjo Suriima,- tariau ir dar kartą apsižvalgiau.
-Taip. Tiesą sakant, būtent šioje kameroje,- atsakė Seraja ir aš pasijutau dar prasčiau. Būtent tarp šių šaltų sienų ji ręzgė savo kruvinus planus... Tikriausiai todėl ore tvyrojo tokia slogi atmosfera.
-Erika,- prakalbo šmėkla patraukdama mano dėmesį. - Jau 70 metų esu įkalinta šioje bažnyčioje. Esu nei gyva, nei mirusi. Kiekvieną naktį vaikštinėju po tas milžiniškas sales. Pažįstu kiekvieną šio pastato centimetrą ir vienintelis noras, kurį dar turiu yra tas, kad noriu pagaliau palikti šią vietą...šį pasaulį.
Išgirdusi šiuos žodžius sutrikau. Kaip aš galėčiau padėti jai būnant tokioje situacijoje?? Juk ji jau yra mirusi. Seraja tik pasiklydo tarp pasaulių. Tikriausiai atrodžiau tikrai pasimetusi, nes ji suskubo paaiškinti:
- Ar kada nors pastebėjai ploną odinį dirželį ant Lamirau kaklo??- iškart papurčiau galvą, bet Seraja tęsė: - Na, nesvarbu. Ant šio dirželio jis nešioja auksinį žiedą. Šį jis padovanojo man per pirmą mūsų pabėgimą iš rūmų. Radęs mane negyvą jis pasiliko tai tarsi dalelę manęs. Tu turi šį žiedą užkasti.
Bandžiau suvokti jos pasakytus žodžius ir galiausiai supratusi kas buvo iš manęs reikalaujama iškart pašiurpau. Aš turiu pavogti vieną iš svarbiausių Lamirau daiktų ir šį užkasti.....
-Mes galėtume su juo pasikalbėti. Jis suprastų tave ir tikrai sutiktų tai padaryti,- įvertinusi šią idėją kaip labai genialią iškart pašokau ketindama eiti į viršų ir jį prikelti. Tikrai neketinau rizikuoti darydama viską slaptai.
Tačiau Serajai mano idėja išvis nepatiko todėl taip pat skubiai atsistojusi ji sugriebė už peties taip sustabdydama mane:
-Ne!! Prašau nereikia!!
Žvelgiau į ją nustebusi kol kai ką suvokiau:
- Jis nežino, kad tu kiekvieną vakarą esi čia?? Lamirau net nenutuokia, kad galėtų su tavimi pakalbėti??
Ji patraukė savo ranką nuo mano peties ir nuleidusi žvilgsnį į žemę papurtė galvą. Susinervinusi persibraukiau per plaukus.
-Kodėl??- paklausiau rimtu balsu, nes po truputi ši situacija tapo beviltiška. Eilinį kartą įstūmiau save į problemas.
Sunkiai atsidususi Seraja pagaliau prakalbo:
-Ankščiau jis dažnai atvykdavo į šią bažnyčią. Tokiu būdu jis gedėjo. Šią vietą jis vadina mano tikruoju kapu. Kiekvieną kartą stebėjau jį pasislėpusi šešėliuose ir tikrai norėjau pasirodyti, bet... suvokiau, kad taip vėl viską apsunkinčiau ir jis daugiau niekada nepaliktų šios vietos. Paskutiniais metais jis ateina vis rečiau ir manau, kad jis pripranta prie to, kad manęs tikrai nebėra ir, kad aš negrįšiu. Erika, aš tiesiog nenoriu drąskyti užgijusių žaizdų.
-Patikėk, jos nėra užgiję,- prieštaravau aš, nors ir suvokiau, kad jos žodžiuose buvo daugiau tiesos.
-Bet laikas užgydys jas. Ankščiau jis nebūtų galėjęs tau papasakoti kas įvyko tą lemtingą naktį. Aš nenoriu, kad viskas vėl prasidėtų iš naujo.
Stovėjau atsirėmusi į voratinkliais aptrauktą sieną ir stebėjau sugniuždytą Serają klestelint atgal ant medinio gulto:
-Mano laikas senka. Jeigu per ateinančias dienas žiedas nebus užkastas... įstrigsiu čia. Aš žinau, kad ši užduotis nėra lengva, bet... Erika, aš negaliu laukti kitos progos, nes tu esi mano paskutinė viltis.
Šie žodžiai smigo į širdį tarsi užnuodytos strėlės - jas galima ištraukti tačiau nuodai vis tiek liks tavo kūne ir plisdami venomis užpildys kiekvieną centimetrą. Šį kartą nuodais būčiau galėjusi pavadinti mano sąžinės jausmą. Žinojau, kad negaliu palikti jos likimo valiai.
-Gerai, aš padarysiu tai,- sakydama šiuos žodžius jaučiausi taip tarsi būčiau ką tik pasirašiusi mirties nuosprendį.

Šį kartą ramesnė dalis, bet sekanti turės daugiau veiksmo. Dėkoju visiems, kurie skaito ❤❤ lauksiu jūsų įvertinimų 😊