Dar vienas kraustymąsis

567 43 3
                                    

Net nepastebėjau kaip greitai praėjo laikas ir mano daiktai vėl buvo kartonuose, o po poros dienų atsiimiau mano diplomą už gerai išlaikytus egzaminus ir švenčiau mokyklos baigimą. Lygiai po savaitės jau sėdėjau mamos automobilyje, o iš paskos važiavo persikraustymo firma su sunkvežimiu.Mes buvome pakeliui į mūsų naują namą.
Aš buvau labai nekantri, nors mama mane iškart perspėjo, kad tai ilgai užtruks. Mes važiavome jau 3 valandas. Senai palikome miesto valdas, dabar aplink mus buvo laukai arba maži ir jaukūs miesteliai. Grynas oras ir paukščių balsai skverbėsi per atidarytus langus. Tai buvo tvanki vasaros popietė: dangus buvo giedras todėl saulė plieskė jau visa dieną.
Tačiau tolumoje jau kaupėsi audros debesys. Dabar kai mane vėl supo gamta, tiesiog privalėjau galvoti apie tėtį. Galvoje sukosi prisiminimai kaip mes abu gulėdavome laukuose ir žiūrėdavome į dangų. Stebėdavome kaip kaupiasi audra: kai debesys tampa vis tamsesni ir pradeda kilti vėjas. Galiausiai pasirodo žaibas: didelis ir grėsmingas. Po kurio laiko išgirstam griaustinį. Audra dar toli - jau seniai apskaičiavome atstumą.
Tėčio susižavėjimas audromis pakerėjo ir mane: net ir būdama visai maža nebijodavau audrų, priešingai, sėdėdavau prie lango kartu su juo ir žiūrėdavau į šią gamtos stichiją. Kai šiek tiek paaugau jis pasiimdavo mane į laukus - esą vaizdas geresnis. Mes niekada nelaukdavome iki paskutinės minutės: kai audra būdavo už maždaug 5 kilometrų, eidavome namo. Aš labai tai mėgdavau. Jam mirus bandžiau daryti tai toliau, bet tai nebuvo tas pats...
-Erika? Eeeeeerika? Girdi mane?- iš minčių ištraukė mamos balsas. Staigiai pasukau galvą.
-Ar viskas gerai? Tu atrodai tokia nuliūdusi,- jos balsas buvo susirūpinęs todėl tūrėjau kažkaip greitai išsisukti.
-Man viskas gerai. Aš tik mąsčiau,- atsakiau greitai. -Kodėl mane šaukei?
-Aš tik norėjau pasakyti, kad mes greitai būsime ten,-mano džiugino jos nuoširdi šypsena. Ji buvo laiminga. Aš irgi tūrėčiau būti laiminga, tačiau vis dar nežinojau kaip man reaguoti. Gal dar geriau palauksiu.
Po maždaug 15 min. įsukome į nedidelio, bet jaukiai atrodančio namo privažiavimą. Nuo ilgo sėdėjomo mano kojos buvo aptirpę, todėl išlipus šiek tiek pavaikščiojau ir taip pat apžiūrinėjau jį: pakankamai modernus ir mėlynai baltas.
-Na ar patinka?- tarsi iš niekur šalia manęs atsirado mama.
- Taip, netgi labai.
- Puiku, ilgai mąsčiau ką tu apie jį manysi. Eime, aš aprodysiu tau viską,- pasiūlė ji ir aš nusekiau iš paskos.
Takelis kuriuo mes ėjome buvo padengtas pilkomis akmeninėmis plytelėmis. Aplinkui žaliavo pieva. Šio keliuko šonuose buvo ismeigti LED žibintai su saulės baterijomis. Vakare jie tūrėtų apšviesti kelią namo.
Vos spėjau pamatyti spalvotų gėlių lysvelę prie tamsios tvoros, jau stovėjome prie baltų durų su trimis mažais langeliais. Mama surado raktą savo kišenėje ir pagaliau atrakino jas. Prieš mus atsivėrė erdvus prieškambaris su blizgančiomis parketo grindimis ir geltonomis sienomis. Vėliau pamačiau mažą spintelę ant kurios stovėjo vaza su gėlėmis ir veidrodį virš jos. Tada atkreipiau dėmesį spalvotus paveikslus ant sienų- dauguma iš jų buvo mano piešiniai. Šis kambarys skleidė jaukumą kurio jau seniai nejutau.
Kaip tik norėjau užeiti į vidų ir apžiūrėti viską iš arčiau tačiau mama sustabdė mane. Nustebusi pažvelgiau į ją. Ji suėmė mano ranką ir stipriai ją suspaudė.
-Peržengdamos šį slenkstį mes pradėsime naują gyvenimo etapą, kuris viską pakeis,- prašneko ji. - Ir aš prižadu, kad šį kartą viskas bus kitaip.
Šią akimirką net nenumaniau kiek tiesos buvo jos žodžiuose.
Po šios trumpos, bet svarbios kalbos užėjome į vidų. Paėjus keletą žingsnių prieškambariu man iš dešinės atsiėrė įėjimas į didelę virtuvę: raudonos ir pilkos spintelės maišėsi su baltomis sienomis ir plytelėmis. Viskas labai derėjo kartu.
Išėjus iš virtuvės tūrėjau padaryti dar keletą žingsnių iki prieškambario galo ir iėjimo į svetainę. Ši buvo erdvi, sienos buvo nudažytos lengvu mėtiniu atspalviu. Čia dar trūko sofos ir staliuko, tačiau jau stovėjo aukšta, siaura spinta su įvairiomis stiklinėmis statulomis ( mamos hobis), ant nedidelės spintelės stovėjo didelis Samsung televizorius. Kaip atrodo mama gerokai pataupė.
Šio kambario pabaigoje stovėjo stalas su 4,-iomis kėdėmis. Už jo - didelis langas. Šiek tiek dešiniau buvo spiraliniai laiptai į antrą aukštą. Užlipus į viršų patekau į trumpą koridorių mėlynomis sienomis, kurio gale buvo stiklinės durys į terasą. Kairėje pusėje buvo trys durys. Pirmos vedė i akinančiai baltą vonią. Atidariusi antrąsias duris supratau, kad tai buvo mamos miegamasis, nes dauguma daiktų buvo žali arba tūrėjo šiokį tokį žalsva atspalvį. Ji buvo pakvaišusi dėl šios spalvos.
Tada supratau, kad sekančios durys buvo mano kambarys. Pripažinsiu, tą akimirką jaudulys sugniaužė gerklę. Tikėjausi, kad mama neįrengė jl perdėtai, nes kai kada ji padaro tai net nepastebėdama.
Paėmusi durų rankeną greitai atidariau ir buvau maloniai nustebinta. Mane pasitiko šviesiai violetinės sienos, didelė lova, mėlyna sapnų gaudyklė virš jos ir daugybė mano piešinių. Rašomasis stalas stovėjo prie lango, kad piešdama galėčiau pasisemti idėjų iš vaizdo lauke. O šis buvo nuostabus: žali laukai ir tamsus miškas tolumoje. Dabar saulė leidosi į jį ir raudonai nuspalvino dangų, kuris atrodė begalinis.
Tada apsisukau ir žvalgiausi toliau. Kampe stovėjo spinta su veidrodžiu, jame mačiau mane nuo galvos iki kojų. Vėliau pradėjau apžiūrinėti mano įrėmintus paveikslus. Ir staiga netikėtai atradau mano paskutini piešinį- Leoren. Šis kabėjo netoli sapnų gaudyklės ir tik dabar pripažinau, kad tai tikrai gerai atrodė.
-Erika?- mama ištraukė mane iš minčių.
-Ateinu,- sušukau ir dar kartą pažvelgus i Leoren nubėgau žemyn.
Ji stovėjo svetainėje ir aiškino persikraustymo pagalbėjams kur tūrėtų stovėti sofa.
- Na, ar patiko tavo kambarys?- pakausė pamačiusi mane.
Aš linktelėjau ir nusišypsojau.
- Gal gali atnešti mūsų daiktus iš automobilio?
-Žinoma,- atsakiau ir ėmiausi darbo. Net nepastebėjau kaip sutemo ir persikraustymo komanda išvažiavo. Mes sėdėjome ant sofos ir mėgavomės tyla. Aplink mus dar stovėjo daug kartonų, kuriuos dar tūrėjome išpakuoti, bet dabar tai kažkaip nerūpėjo. Mama pašildė šaldytą picą- mūsų vakarienę.
-Dar 3 dienos ir tu tapsi 17,-likos,- staiga tyla nutraukė mamos balsas. - Negaliu tuo patikėti.
-Aš taip pat ne,-atsakiau pilna burna. Man patiko šis jaukumas. Tačiau viskas kada nors baigasi. Ir gražios akimirkos praeina greičiausiai...

***********************

Wow!! Beveik 1000 žodžių :D šį kart pasistengiau. Esu labai dėkinga tiems kurie skaito ;))) jeigu galėčiau arba tūrėčiau ką nors pakeisti rašykit komentarus :)))

Kai balsai tave šaukia Where stories live. Discover now