Kai balsai tave šaukia

Paslaptys

Staiga kažkas palietė mano ranką ir aš iškart atšokau į šoną. Nustebau pamačiausi Leoren. Jis tankiai kvėpavo, tarsi būtų bėgęs. Man nespėjus išrtarti nei žodžio ir vėl pasigirdo šakų traškėjimas. Leoren priėjo arčiau manęs ir išsitraukė durklą. Slėpdamasi už jo žvelgiau į tą vietą, kur mačiau kažką šmėkštelint. Drebėjau visu kūnu ir buvau pasiruošusi bet kurią sekundę bėgti, nors ir žinojau, kad tai manęs neišgelbėtų. Ore kabojo įtampa. Ši apgaulinga tyla... Staiga tarp medžių ir vėl pasirodė tai ką mačiau prieš tai. Šįkart tai buvo daug arčiau. Leoren įsitempė - jis buvo pasiruošęs pulti, o aš pamiršau kaip reikia kvėpuoti. Tačiau būtent tada įvyko kai kas neįtikėtino - Leoren nuleido durklą žemyn ir atsipalaidavo. Apimta panikos pažvelgiau į tą pačią vietą kaip ir jis ir išvydau baltą siluetą. Tai buvo angelas. Jo plaukai buvo ilgesni nei Leoren ir buvo beveik balti. Iš tiesų jis visas buvo baltas, įskaitant ir jo sparnus. Pažiūrėjusi į Leoren pastebėjau šypseną jo veide.
-Lamirau!- sušuko Leoren artėdamas link šio keistuolio.
-Leoren!- atsakė ir jis. Jie pasisveikino keistu gestu ir pradėjo šnekėtis. Aš likau stovėti nežinodama kaip tūrėčiau elgtis.
Kadangi likau nuošalėje pradėjau juos stebėti, bandydama suvokti kas vyksta. Jie abu dėvėjo tuos pačius drabužius. Ar ir šis nepažįstamasis yra angelų klane? Jeigu taip, tai ko jam čia reikia? Ką jis veikia tokioje pavojingoje vietoje kaip ši? Sutemus, beveik naktį? Nežinau kodėl, bet jis man išvis nepatiko. Jiems stovint viens šalia kito susidarė toks įspūdis tarsi Lamirau būtų diena, o Leoren - naktis. Šviesa ir tamsa. Gėris ir... blogis? Suglumau nuo paskutinės minties. Ką visa tai reiškia?
-Erika?- staiga išgirdau mano vardą ir suvokiau, kad ir vėl buvau paskendusi mintyse.
-Erika, viskas gerai?- Leoren įdėmus žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane, todėl nusišypsojau dirbtine šypsena ir priėjau prie jų. Neketinau išsiduoti apie mano apgalvojimus. Atsistojau kaip įmanoma arčiau Leoren ir pažvelgiau į Lamirau.  Jo veido išraiška buvo draugiška, tačiau manyje vis tiek tūnojo bloga nuojauta. Net nenutuokiau kaip greitai viskas pasikeis...
Stovėjau ir šypsojausi toliau nežinodama kaip tūrėčiau elgtis ar ką tūrėčiau sakyti.
-Netoliese pastačiau spąstus... tuoj grįšiu,- išgirdusi šias pokalbio nuotrupas greitai pažvelgiau į Leoren. Juk jis neketina palikti manęs vienos su šiuo keistuoliu?! Tačiau aš klydau. Mano kūnas nutirpo, o venose užvirė kraujas. Aš net neketinau likti čia.
- Leoren, mums reikia pakalbėti,- nutraukiau jį vidury sakinio, bet tai man išvis nerūpėjo. Nors ir buvau pavargusi, mieliau eičiau su Leoren į miško gilumą, nei likti čia.
Leoren buvo kiek nustebęs, bet galiausiai linktelėjo. Mums nueinant pažvelgiau į Lamirau, kuris tyrinėjo mane keistu žvilgsniu. Vos susilaikiau neiškišusi liežuvio.
-Kas yra?- paklausė Leoren mums nuėjus porą žingsnių toliau.
-Kas jis toks?- sušnypščiau nenuleisdama žvilgsnio nuo Lamirau.
-Mano draugas iš angelų klano.
-Ko jam čia reikia?- tardžiau toliau.
-Ką tik bandžiau tai išsiaiškinti, bet tu pertraukei mane,- jo balse girdėjau priekaištavimo gaidelę, kuri pykdė mane dar labiau.
-Tikiuosi tu neketini palikti manęs vienos su šiuo....šiuo....- man trūko žodžių.
-Kuom, Erika? Kas tau darosi?- dabar supyko ir Leoren... puikumėlis.
-Aš nepažįstu jo ir todėl net neketinu juo pasitikėti.
-Erika, aš pasitikiu juo labiau nei visais kitais. Įskaitant ir tave.
Paskutinis sakinys buvo tarsi smūgis į veidą. Pajutusi, kad galiu bet kurią minutę pravirkti, užsimerkiau ir sugniaužiau kumščius banydama tvardytis.
Leoren nieko nepastebėjo, nes tarstelėjęs "tuoj grįšiu" tiesiog dingo tamsoje. Tuo tarpu aš jaučiausi taip, tarsi galėčiau tiesiog subyrėti nuo skausmo tūnančio manyje.
-Tai ką, likome vieni,- kai mane pasiekė Lamirau balsas galvojau, kad sprogsiu... iš pykčio. Jis buvo kaltas dėl mūsų kivirčo. Mes ką tik labiau suartėjome su Leoren ir tada pasirodė jis ir viską sugadino. Niekam jo čia nereikia! Pažvelgusi į jį stebėjau kaip jis ramiai įsitaiso prie ugnies. Tą akimirką gailėjausi, kad žvilgsniai negali užmušti.
Nenorėdama atrodyti keistai pradėjau artintis link laužo. Atsisėdau kaip įmanoma toliau nuo Lamirau, kuris vis dar nenuleido savo žvilgsnio nuo manęs.
-Žinai,- staiga prakalbo. -Niekad nemaniau, kad sulauksiu šios dienos.
Iš tikrųjų ketinau jį ignoruoti, bet šis sakinys mane suglumino. Pažiūrėjau į jį klausiančiu žvilgsniu.
-Taip ir žinojau, kad Leoren tau nieko nesakė,- jis purtė galvą, tarsi bandydamas apsispręsti ką sakyti toliau.
Kadangi mane pagavo smalsumas, nebegalėjau laukti kol jis pats prabils:
-Apie ką tu kalbi?
Prieš atsakydamas Lamirau apsidairė aplink, tarsi būtų norėjęs įsitikinti, kad esame vieni. Toks jo elgesys baugino, bet man vis tiek buvo labai įdomu ką jis sakys toliau.
-Aš pažįstu tave jau daug ilgiau nei tu manai. Ir ne tik aš, bet ir visas angelų klanas,- jo balsas buvo tik šnabždesys todėl prisislinkau kaip įmanoma arčiau, kad nepraleisčiau nei vienos detalės. -Nuo tada kai Henrieta papasakojo, kad pagaliau sulaukė anūkės, pradėjome tave stebėti ir saugoti. Tai darėme ne visą laiką, tačiau visada buvome netoliese. Jautėme pareigą tave saugoti ir ginti, nes daugelis laiko tave paskutine galimybe pakeisti Akarijos situaciją. Kai kurie jau laiko tave Išrinktąja. Tavo 17-nioliktasis gimtadienis yra vadinamas nauja Akarijos pradžia. Tu esi labai svarbi ir....
Už mūsų trakštelėjo keletas šakų ir mes iškart atšokome vienas nuo kito. Kai iš tamsos išniro Leoren meldžiausi, kad šis nieko negirdėjo. Kai jis nusišypsojo ir iškėlė sąvąjį "laimikį" - kažkokį keistą padarą- į viršų, galėjau lengviau atsikvėpti. Jis prisėdo prie Lamirau ir abu ėmėsi "maisto ruošimo". Džiaugiausi, kad likau nuošalėje. Norėjau viską apgalvoti. Nejučia nusišypsojau, kai pastebėjau koks atsipalaidavęs buvo Leoren. Jie be perstojo juokavo ir mane beveik pamiršo. Kartais Lamirau pažvelgdavo į mane, tarsi būtų spėliojęs kas dedasi mano galvoje.
Mano nuotaika nebuvo labai gera, bet aš šypsojausi. Nenorėjau nereikalingo dėmesio ir klausimų ar man viskas gerai. Puikiai suvokiau, kad nuo dabar daugiau nebegaliu pasitikėti Leoren taip kaip ankščiau. Tikriausiai jis turi dar daugiau paslapčių...
Angelų klano nariai laiko mane Išrinktąja. Negalėjau tuo patikėti. Po Lamirau pasakojimo pasijutau tarsi didvyrė, nors dar išvis nieko nepadariau. Ar aš išvis galiu kažką pakeisti? Galvoje ūžė per daug minčių ir klausimų. Dvejojau mano jėgomis, niekada netūrėjau stipraus pasitikėjimo savimi, o dabar, kai viskas tampa vis rimčiau, manyje sukilo baimė. Kas įvyks jeigu aš nesugebėsiu atlikti man skirtos užduoties? Aš esu paskutinė viltis... Ir kas įvyks jei suklysiu? Ar padariusi lemiamą klaidą pasmerksiu visą Akariją?

Atsiprašau, kad taip ilgai nerašiau... Man vis trūksta laiko. Labai dėkoju tiems, kurie skaito ir įvertina kiekvieną dalį. Jūs įkvepiate mane kiekvieną dieną iš naujo ir sustiprinate mano silpną pasitikėjimą savimi ❤❤