Kai balsai tave šaukia

Žodžiai ir veiksmai 2d.

Erika:

Prabudau šiltoje lovoje ir akimirkai susimąsčiau kaip čia atsiradau. Vis dar apsnūdusios mintys nesiruošė skubėti. Aplink buvo tamsu, tad spėliojau kiek laiko miegojau. Sunkiai atsisėdusi lėtai apsižvalgiau ir staiga suvokiau, kad nesu viena. Šalia manęs sėdėjo vyriškas siluetas. Įžvelgusi sparnus pajutau kaip širdis pradeda plakti kur kas greičiau.
-Leoren?- sušnibždėjau nenorėdama sudrumsti taikios ramybės.
-Lamirau,- angelui atsakius kūnu pasklido nusivylimas. Džiaugiausi, kad aplink buvo tamsu ir jis negalėjo matyti mano pasikeitusios veido išraiškos. Juk vis dėl to Lamirau padėjo man. Turėčiau būti dėkinga.
-Atleisk, aš tik pagalvojau...- bandžiau rasti pasiaiškinimą, bet buvau nutraukta:
-Viskas gerai.
Įsivyravus nemaloniai tylai pasijutau dar prasčiau. Pradėjau priekaištauti sau pačiai, jog visur ir visada ieškau problemų, nesugebu mėgautis tuo, ką turiu.
-Kaip tu jautiesi?- atsargiai paklausė jis stengdamasis pakeisti temą.
Tai tebuvo paprastas klausimas, bet nežinojau ką galėčiau atsakyti. Fiziškai jaučiausi gerai, jeigu nekreipsime dėmesio į skaudančius raumenis. Na, o psichiškai... sudėtinga. Mane gąsdino nežinomybė kaip viskas bus toliau. Ar pasikeitimas tarp manęs ir Leoren bus labai juntamas? Ar dar yra įmanoma tikėtis, kad pasijusiu geriau?
-Tiesiog puikiai,- tai turėjo nuskambėti pozityviai, deja sarkazmas buvo stipresnis.
Nors ir nemačiau angelo veido, nujaučiau, kad jis šypsosi perkandęs mano nepavykusius ketinimus.
Sunkiai atsidususi perbraukiau per išsitaršiusius plaukus ir kritau atgal į minkštus patalus. Akimirką žvelgiau į tirštą tamsą. Tyla sugebėjo nuraminti minčių srautą.
-Rytoj eisime toliau?- paklausiau tyliai.
-Taip. Leoren nori kuo greičiau pasiekti tikslą. Jo manymu jau ir taip sugaišome per daug laiko. Tiesą sakant jis išvis nenorėjo prašyti miško dvasių pagalbos dėl kažkokių senų problemų. Tai buvo mano idėja. Toks jų svetingumas yra laikinas, tad būtų geriau nesulaukti, kol viešnagė taps nemalonia.
Nesitikėjau tokio išsamaus atsakymo. Atrodė, kad Lamirau visą laiką tik ir laukė, kol aš to paklausiu. Svąrsčiau kiek laiko turės praeiti, kol išgirdusi Leoren vardą neprivalėsiu sulaikyti kvapo. Kiek turėsiu laukti, kol nieko nebejausiu? Mano manymu viskas jau seniai nuėjo per toli.
-Lamirau, eik pailsėti. Rytoj bus sunki ir ilga diena,- pasakiau tai vien tam, kad pagaliau likčiau viena. Būdama tokios prastos nuotaikos nemėgau draugijos, nes jausdavausi kalta jog taip gadinu kitų žmonių laiką.
Tačiau Lamirau delsė, tarsi būtų bijojęs, kad likusi viena pridarysiu kvailysčių. Tikriausiai galiausiai suvokęs, jog jam taip pat reikia pamiegoti, angelas sunkiai atsiduso ir prabilo:
-Tu teisi.
Lėtai atsistojęs angelas pasirąžė. Stebėdama jį suvokiau, kad Lamirau visą tą laiką sėdėjo šalia ir kantriai laukė, kol aš prabusiu. Vien tam, kad įsitikintų jog jaučiuosi gerai. Toks geranoriškumas suspaudė širdį, o akyse pasirodė ašaros. Eilinį kartą dėkojau tamsai, kuri nuslėpė mano jautrumo akimirką. Skubiai nuvaliusi ašaras, šalin paliepiau sau susiimti. Dabar niekam nereikėjo išdavikiškų jausmų.
Keliais dideliais žingsniais pasiekęs medines duris, angelas sustojo. Jaučiau jo žvilgsnį įremtą į mane.
-Erika, prižadėk man, kad niekur neisi. Nebandysi ieškoti Leoren. Nekrėsi jokių kvailysčių.
Jo balsas buvo rimtas, tačiau nuovargio gaidelę išgirdau jau po pirmo žodžio. Nenorėjau erzinti jo ar švaistyti brangaus laiko per kurį Lamirau galėtų pailsėti tad tvirtai atsakiau:
-Prižadu, kad niekur neisiu.
-Vyliuosi, jog galiu tavimi pasitikėti,- atsakė angelas ir pagaliau išėjo.
Po kelių sekundžių išgirdau kaip sugirgždėjo sunkios lauko durys ir galiausiai likau viena. Nors ir norėjau to, nepasijutau geriau. Priešingai. Staiga tyla pradėjo spausti, o aplink tvyranti tamsa - bauginti. Keletą akimirkų tiesiog sėdėjau tarsi sustingusi ir žvelgiau į vieną tašką. Nemirksėdama. Nekvėpuodama.
Nenorėjau sulaužyti savo pažado. Deja, šis kambarys buvo per mažas. Per ankštas. Minčių buvo daugiau nei erdvės. Tai grąsino mane suspausti. Privalėjau išeiti. Įkvėpti gryno oro.
Pašokau kaip įgelta. Skubiai užsidėjusi batus ir pačiupusi ant kėdės pakabintą odinę striukę, bėgte išbėgau pro duris. Tarsi taip būčiau galėjusi pasislėpti nuo nesibaigiančių svąrstymų.
Pagaliau atsiradusi lauke, sustojau. Pajutau nakties vėsumą ant apnuogintų rankų. Girdėjau pakankamai garsų svirplių koncertą ir pasijutau... tarsi namie. Užsimerkusi giliai įkvėpiau leisdama plaučiams prisipildyti gaiviu miško oru. Iškart nusiraminau. Nerimas liko už uždarytų durų.
Vėl atsimerkusi užverčiau galvą į viršų. Galbūt čia trūko kelrodžių žvaigždžių išbarstytų po juodą dangų, tačiau žemyn žvelgė milžiniška mėnulio pilnatis, apšviečianti mano kelią. Tiesą sakant, nežinojau, kur einu. Kojos pačios nešė mane ten kur viskas įvyko. Vis labiau tolau nuo miestelio. Mane persekiojo įkyri mintis, kad jau pakankamai pažeidžiau pažadą ir turėčiau eiti atgal, bet šią tiesiog atsainiai nuvijau šalin.
Tolumoje išvydusi staigų medžių praretėjimą, stabtelėjau. Ar man tikrai to reikia? Vis dar galiu apsisukti ir grįžti į šiltą lovą. Nespėjus apsispręsti jau praėjau pro pirmą gulintį kamieną. Nesustojau kol neatsiradau laukymės viduryje. Ten,  kur buvau pakilusi į viršų. Ten, kur galiausiai suklupau prašydama Lamirau pagalbos.
Nužvelgdama mąsyvias, į dangų besistiebiančias, šakas tejaučiau tuštumą. Prisiminiau, kad praeitą kartą džiaugiausi, jog esu tokia galinga. Pavojinga. O dabar šio pasididžiavimo nebeliko. Esu silpna, kadangi nesugebėjau pasipriešinti.  Tebuvo tik laiko klausimas kol vieną dieną kam nors pakenksiu. Visai nenorėdama. Netyčia. Šios mintys sukėlė nemalonius šiurpuliukus. Papurčiau galvą tikėdamasi taip išmesti jas iš galvos. Deja, šios buvo kur kas stipresnės ir net neketino taip greitai pasiduoti.
"Mano galios gali daugiau nei tik naikinti,, drąsinau save. Juk sugebėjau išgelbėti Leoren."
Keistus ateities spėliojimus nutraukė vilko kaukimas. Šis buvo visai netoli, tačiau aš nejaučiau jokios baimės. Esu didesnis monstras nei jis. Jeigu šis gyvūnas yra pakankamai protingas - net nebandys prisiartinti.
Sunkiai atsidususi užsiropščiau ant storo kamieno viršaus ir atsiguliau nekreipdama dėmesio į kietą žievę besirėmiančią į odą. Jaučiau nuovargį, tačiau taip pat žinojau, kad net ir grįžusi į lovą nesugebėsiu užmigti. Todėl švaisčiau laiką žvelgdama į dangų. Stengiausi išlaikyti tuščią galvą. Mano nuostabai tai puikiai pavyko.
Kai šalia sutraškėjo keletas šakų - staigiai atsisėdau. Nejaugi vilkas tikrai manimi susidomėjo? Deja, tai ką išvydau buvo kur kas pavojingiau nei paslaptingi Akarijos gyvūnai. Apačioje stovėjo Leoren. Išvydęs mane jis stabtelėjo. Atrodė, kad laikas sustojo. Nežinojau, kaip turėčiau elgtis. Prabilti ar geriau tylėti? Eiti atgal ar pasilikti?
Prisiminusi Lamirau žodžius pasakytus prieš jam išeinant, nusprendžiau neieškoti problemų. Grakščiai nušokusi žemyn vėl pakėliau akis į viršų. Jo žvilgsnis gręžė mane kiaurai. Galbūt priartėjau tik metru arčiau, bet staiga tai privertė pakeisti planus. Norėjau likti. Stovėti čia nors ir keletą amžinybių. Leoren žengus žingsnį arčiau tuojau pat atsitraukiau, taip nugara atsiremdama į vėsią, šiurkščią žievę. Buvau įspausta į kampą ir tarp mūsų susidariusi įtampa varė iš proto. Širdis daužėsi taip garsiai, jog mano pulsą girdėjo ir metru nutolęs angelas. Sustingusi bandžiau nuspėti sekantį Leoren poelgį.
Galbūt mes tiesiog stovėjome ir žvelgėme vienas į kitą tačiau tai buvo kur kas iškalbingiau nei nuvalkioti žodžiai.
"Akys yra sielos veidrodis" visada sakydavo močiutė.
Tamsiame Leoren žvilgsnyje mačiau įvairiausių jausmų mišinį: skausmą, pyktį, pažeidžiamumą.
Ištiesusi ranką galėčiau perbraukti per jo sparnus. Pajusti tą švelnumą. Apsimesti, kad viskas yra gerai ir kivirčo niekada nebuvo. Tačiau... Neketinau savęs apgaudinėti. Jau užtektinai jam atleidau. Šį kartą išliksiu tvirta. Tad sugniaužusi kumščius išsikapščiau iš juodų, grąsinančių paskandinti akių ir praėjau pro šoną lengvai užkabindama jo ranką. Trumpas prisilietimas sukėlė priešingus, nei norėjau, jausmus. Tik nutolusi keletą metrų, gyliai įkvėpiau. Net nepastebėjau, kad buvau sulaikiusi kvapą.
Beveik galėjau jausti jo nuostabą nulydint mane deginančiu žvilgsniu. Menka dalelė tenorėjo bėgti atgal ir jį apkabinti. Jo akyse atrastas silpnumas sujaukė mintis. Ar jis gailėjosi to ką pasakė? Pajuto kaltės jausmą ir suvokė klaidingą elgesį?
Beveik bėgdama bandžiau kuo greičiau pabaigti šį likimo pokštą. Jau po poros minučių išvydau man skirtą namelį. Keliui atgal prireikė perpus mažiau laiko nei einant į priekį. Tvirtai suėmusi geltoną rankeną įsmukau į vidų ir skubiai užtrenkiau sunkias medines duris galiausiai atsiremdama į jas, lėtai nuslysdama žemyn. Pasiekusi grindis prisitraukiau kelienius arčiau savęs. Girdėjau greitą kvėpavimą. Per dažną pulsą. Iš šalies atrodė taip tarsi kas nors būtų mane persekiojęs. Medžiojęs. Ir dabar, pagaliau būdama saugioje aplinkoje, klausiau savęs nuo ko bėgau. Nuo jausmų? Likimo? Juk jie vis tiek mane pasivys.
Sunkiai atsistojusi lėtai nuslinkau į dešinėje pusėje esantį kambarį. Nuo lovos nusitraukusi šviesų, nertą apklotą, įsitaisiau ant grindų. Likusią nakties dalį žvelgiau pro langą akimis sekdama mėnulio pilnaties kelionę po juodą dangų, tyliai spėliodama kas būtų nutikę jeigu būčiau pasilikusi laukymėje.