Kai balsai tave šaukia

Tamsioji pusė

Tokia pat tuštuma kaip ir jo akyse, užplūdo ir mane. Tarsi visi gražūs jausmai būtų išėję taip kaip ir jis. Nesugrąžinamai. Jau buvo per vėlu kažką pakeisti. Išlikti sugebėjo tik patys stipriausi - pyktis ir keršto troškimas. Negalėjau šių suvaldyti. Net ir nesistengiau.
-Kaip miela. Du įsimylėjėliai laužantys taisykles.
Paniekos kupinas Azerijos balsas buvo lemtingas. Jis tiesiog susprogdino manyje užgniaužtą skausmą. Šis, pagaliau sulaukęs laisvės, šviesos greičiu išsiskirstė po visą kūną, taip priversdamas daryti neapgalvotus dalykus. Staigiu judesiu čiupau tamsią katanos rankeną ir ištraukiau šią iš Leoren krūtinės. Azerijai nespėjus sureaguoti, puoliau. Tačiau nesėkmingai. Jai grakščiai blokavus mano pykčio proveržį, pastebėjau tik smulkų įbrėžimą ant kaklo. Nepakankamai gilų, tačiau provokuojantį. Bent jau sugebėjau pašalinti tą bjaurią patenkintą šypseną iš jos veido. Šaltumas merginos akyse grįžo. Deja, šis buvo per silpnas ir nesugebėjo manęs įbauginti:
-Žinai, Azerija, kiekvienas pradedantysis gali laimėti kovodamas negarbingai. Neturėtum jaustis kažkuo ypatinga. Viena nebūtum jo įveikusi.
Nebeatpažinau savo balso. Jis buvo kupinas neapykantos ir skambėjo kur kas žemiau nei įprastai.
-Grasini man?- paklausė Azerija nenuleisdama įspėjančio žvilgsnio.
-Tik sakau, kad taip pat galiu laimėti žaizdama pagal tavo taisykles.
Taigi, dabar iššūkis buvo toks aiškus, kad kelio atgal nebeliko. Tačiau Azerija delsė. Kreivai šyptelėjusi pašaipiai nužvelgė mane ir tarstelėjo:
-Tu negali man nieko padaryti.
Ir būtent šie žodžiai paveikė manyje tūnančią tamsą. Sujudino kažką ko nesugebėjau valdyti pati. Iš sielos gelmių po kūną pasklido karštis. Kai auksinė žymė pradėjo smarkiai dilgčioti pagaliau supratau kas įvyko. Azerija prižadino mano galias. Staiga ir vėl jaučiausi nenugalima, stipri. Galėjau nuversti kalnus. Arba... numališinti mintis blokuojantį pyktį.
Pakėlusi žvilgsnį į, prieš mane stovinčią, merginą išvydau sumišimą. Nesitikėjau to, tačiau nepasimečiau. Atmosferai prisipildžius tiršta įtampa man išvis neberūpėjo, kad Lamirau nieko nežinojo apie mano jėgų naikinamąją galią. Pamiršau ir mus apsupusius Šešėlius, kurie staiga nusprendė laikyti kuo didesnį saugų atstumą. Prieš akis mačiau tik Leoren. Ir jo žudikę. Visa kita išnyko.
-Vis dar manai, kad negaliu tau nieko padaryti?- ištariau per baltą miglą, kurioje paskendau.
Ir tada puoliau. Net nelaukdama kol Azerija atsakys. Ištiesusi ranką link jos stebėjau kaip mergina sustingsta. Plaštaką suspaudus į kumštį Azerija griebėsi už gerklės. Tarsi kas nors ją smaugtų. Tačiau tarp mūsų vis dar buvo kelių žingsnių atstumas. Žudžiau ją net neprilietusi...
Ištiesusi antrą ranką susitelkiau ties šarvais saugančiais jos kūną. Staiga tamsus metalas pradėjo linkti vis labiau suspausdamas gležną liemenį. Visą tą laiką nenuleidau žvilgsnio nuo jos akių. Šiose atsispindėjo skausmas ir kančia. Tai džiugino mane. Sustiprino triumfuojančią šypseną veide. Norėjau, kad ji atsiimtų už viską - tiek už praeitį su Leoren, tiek ir už kiekvieną žodį ar netgi judesį.
Tą akimirką aš nebebuvau Erika. Tai buvo Išrinktoji. Kerštinga. Bejausmė. Mus siejo tik išvaizda. Daugiau nieko. Nuo tada kai gavau auksinę žymę mano siela pasidalino. Dalelę jos paaukojau man nežinomai jėgai. Ir nors Išrinktoji yra vadinama didvyre, ši vis tiek turi tamsiąją pusę. Jai niekada nepritruks ryžto. Jos nekankins nereikalingos mintys ir baimė. Išrinktoji yra galinga, nenugalima. Ir žiauri.
Žinojau, kad pamačiusi kraujo srovę, plūstančią pro dailias Azerijos lūpas, Erika būtų sustojusi. Būtų pasijutusi prastai. Ji nežudytų. Tačiau dabar mano kūnas, mintys, priklausė tamsai ir ši reikalavo eiti iki galo. Todėl dar stipriau suspaudusi kumštį žengiau žingsnį arčiau. Su kiekvienu judesiu žemė po mano kojomis vis labiau drebėjo, taip tarsi norėdama perspėti, jog galios proveržis tampa nevaldomas.
Tuo tarpu aš stebėjau kaip tamsus, smulkiais raštais puoštas, metalas aštriais kampais smingą į minkštą, švelnią odą. Šis vaizdas tiesiog hipnotizavo. Suteikė pasitenkinimą. Kai tarp manęs ir Azerijos teliko keli centimetrai, sustojau. Žvelgiau į jos akis. Stebėjau neslepiamą baimę ir skausmą.
-Dabar atlyginai savo klaidą,- ištariau tyliai ir atleidau kumštį.
Nuo manęs, dideliu spinduliu, pasklido stiprus jėgos laukas sunaikindamas viską savo kelyje. Tarsi staiga kažkas būtų susprogdinęs atominę bombą. Matydama kaip Azeriją nusineša nematoma jėga, šypsojausi. Jos kūnas nesustabdomai tolo kol galiausiai buvo nublokštas į beveik juodą medžio kamieną. Nenusisukau ir tada kai Azerija siukniubo ir liko gulėti.
Viskam nurimus keletą sekundžių žvelgiau į ją. Šiltas vėjas nešiojo kalnus baltų dulkių likusių nuo Šešėlių. Neprivalėjau apsidairyti, kad įsitikinčiau, jog Lamirau nieko nenutiko. Pasirūpinau tuo. Tačiau jis nieko nesakė. Tikriausiai nesitikėjo pamatyti to kas įvyko. Tuo tarpu Išrinktoji neskubėdama grįžo į tolimiausią sielos kertelę, kur ji lauks sekančio iškvietimo. Išėjus jai mane paliko ir ryžtas, stiprybė. Visą tą laiką blokuoti jausmai prasiveržė, tarsi ugnikalnis. Suklupusi šalia Leoren nebegalėjau sulaikyti ašarų. Drebančiomis rankomis perbraukiau per tamsius, išsidraikiusius angelo plaukus. Negalvojau, kad kada nors jį prarasiu. Kaltinau save, kad nesugebėjau jo apsaugoti. Buvau tikra nevykėlė kadangi nemokėjau naudotis man skirtomis galiomis. Kitaip būčiau galėjusi viską pasukti kita linkme.
Po kelių akimirkų prie mūsų prisiartino ir Lamirau. Nedrįsau į jį pažvelgti.
-Atleisk dėlto ką matei,- sušnibždėjau priversta kaltės jausmo.
Suvokęs, kad žiaurioji pusė galutinai dingo, angelas taip pat priklaupė šalia vartų saugotojo.
-Kaip dažnai tai jau įvyko?- paklausė tyliai.
-Tai buvo antras kartas. Aš tiesiog nesugebu jų valdyti. Ta akimirką mano protas aptemsta ir, neturėdama kito pasirinkimo, paklųstu kažkam kitam. Darau tai ko nenoriu.
Kuo ilgiau kalbėjau tuo baisiau visa tai skambėjo. Kūną purtė iš vidaus sklindantis šaltis. Galvoje išplito stingdanti baimė. Kaip viskas bus toliau? Ką darysime dabar?
-Kodėl aš nesugebėjau jo apsaugoti?- netyčia mintims išsprūdus per garsiai staigiai pažvelgiau į Lamirau.
Šis suskubo patikinti, kad negaliu savęs dėl to kaltinti. Bet tai nepadėjo nusiraminti. Tušti jo žodžiai atsimušė tarsi į sieną nesugebėdami pasiekti skausmo šaltinio.
-Kažką dar galiu padaryti. Turi būti kažkoks būdas galintis jį vėl prikelti. Juk esu Išrinktoji. Tai negali būti pabaiga.
Pažvelgusi į Lamirau pastebėjau sumišimą. Jis tyrinėjo Leoren ir įtemptai mąstė.
-Lamirau,- prabilau tyliai.
Jam atsisukus sutikau rimtą veido išraišką. Tačiau net ir ji nesugebėjo manęs apgauti. Angelas stengėsi kažką nuslėpti. Tačiau tai nepavyko.
-Lamirau, aš privalau tai žinoti. Niekur neisiu kol neišbandysiu visko kas gali padėti.
Jis delsė. Taigi, buvau teisi. Pasukęs galvą į Leoren galiausiai tyliai prakalbo:
-Erika, tai yra labai pavojinga.
-Man nesvarbu,- suskubau prieštarauti, tačiau buvau šiurkščiai pertraukta:
-Tai yra svarbu! Tau negali nieko nutikti. Tu esi reikalinga Akarijai.
Griežtas balso tonas sugebėjo mane nutildyti. Tačiau neilgam.
-Lamirau, man reikia jo.
Nežinau kas privertė šviesųjį angelą kalbėti. Ašaros akyse? O galbūt skausmas balse? Ar vis dėl to prisiminimai apie Serąją, tačiau Lamirau pradėjo pasakoti apie galimybę, apie kurią dar niekada nebuvau girdėjusi.
-Senuose rankraščiuose yra daug aprašoma apie naikinamąsias Išrinktosios galias. Tačiau taip pat yra užsimenama ir apie jėgas galinčias išgydyti, pakeisti likimą. Deja, net nenumanau ką reikia daryti. Tik žinau, kad šis ritualas yra labai pavojingas ir pavyksta tik labai retais atvejais. Negaliu užtikrinti, kad tai išvis padės.
Klausiausi sulaikiusi kvapą. Tačiau suvokusi, jog Lamirau nežino kaip galiu tai padaryti išvis pasimečiau. Juk net nesugebu iškviesti paprastų galių... Išsekęs kūnas reikalavo poilsio, tačiau galvoje virė nevaldomos mintys. Prieš beviltiškumui apgaubiant tolimame galvos kampelyje šovė vilties suteikianti idėja. Nieko nelaukdama griebiausi už jos kaip skęstantysis už šiaudo. Pakėlusi akis į viršų virpančiu balsu tariau:
-Odesa, man reikia tavo pagalbos.

Kas sakė, kad visi didvyriai yra geriečiai?