Kai balsai tave šaukia

Kaltė

Leoren:

Vis dar tvirtai laikydamas jos pečius, stebėjau kaip Išrinktosios galios vis labiau atsitraukia ir Erikos galvą pasiekia suvokimas apie tai kas įvyko. Apie tai, ką ji padarė. Žvelgiant aplink, jos akys vis labiau plėtėsi iš išgąsčio. Pasibaisėjimo. Baimė slinko vis gyliau į merginos sąmonę. Vaizdas tikrai nebuvo gražus. Išniekinti kūnai buvo tiesiog visur. Šie gulėjo ne tik kovos lauke, bet ir keletą metrų toliau. Tai buvo šmėklos, kurios mėgino išsigelbėti. Pagautos baimės manė, kad yra greitesnės. Galbjūt tikėjosi ir Išrinktosios gailesčio. Tačiau ji nebuvo maloni. Labiau jau kerštinga.
Erikos žvilgsnis grįžo prie mano veido. Atsargiai tyrinėdama mane, ji tarsi tikėjosi rasti svarų faktą įrodantį jos nekaltumą. Kažką, kas padėtų pasijusti geriau. Tarsi ji būtų teisme su savimi ir naiviai tikėtųsi būti išteisinta. Tačiau aš negalėjau jai padėti. Kad ir kaip norėjau, negalėjau. Skaudi tiesa buvo nenuginčijama. Tą akimirką man tiesiog pritrūko tinkamų žodžių.
Ir staiga, suvokimui, bei prisiminimams apie visą šį nelemtą vakarą, pagaliau pasiekus auškčiausią lygį, ji staigiu judesiu nustūmė mane į šoną. Nesitikėdamas tokios audringos reakcijos, žengiau žingsnį atgal stengdamasis išlaikyti ligsvarą. Tuo tarpu Erika ryžtingai ėjo į priekį be perstojo dairydamasi aplink tarsi skaičiuodama padarytą žalą, vis dar tikėdamasi kažką pataisyti. Galbūt ji yra labai galinga, bet laiko valdyti nemoka niekas. Galėjau tik numanyti kokia sąžinės graužatis ją kankino.
Šioje situacijoje vienintelis geras dalykas buvo šviesos trūkumas. Blausi pakabuko šviesa padėjo nuslėpti dalį žiaurumo, kurį mačiau aš jai bekovojant. Galvoje vis dar kartojosi tie patys vaizdai: uztikrinti judesiai, šaltakraujiškumas, pykčio perkreiptas veidas ir negailestingas, auksu švytintis, žvilgsnis. Dabar stebėdamas visiškai pasimetusią gležną merginą negalėjau patikėti, kad tai buvo ta pati asmenybė. Tarsi jos kūne gyventų dvi sielos. Jeigu taip ir yra, viena iš jų buvo kur kas stipresnė nei kita. Štai viso to rezultatas - daugybė aukų ir save naikinanti 17,-metė. Ji dar tokia jauna...
Greitais žingsniais apėjusi nedidelį ratą, Erika grįžo atgal į mūšio lauką. Keletą sekundžių tiesiog stovėjo žvelgdama į vieną tašką. Nemirksėdama. Nekvėpuodama. Nusvirusiomis rankomis. Ji nustojo ieškoti priežaščių kodėl tai įvyko. Pasidavė, leisdama kaltei ją nuskandinti. Tai pasiglemžė visas likusias jėgas. Netikėtai suklupusi ant šaltos žemės, Erika paslėpė veidą delnuose ir pradėjo verkti, apraudodama ne tik nuo jos rankos kritusias šmėklas, bet ir savo siaubingą likimą. Dar niekada nemačiau jos tokios sugniuždytos. Manyje plėtėsi gailestis. Ji nenusipelnė to. Kaltė yra baisus dalykas, žinojau tai iš patirties.
Trumpai susižvalgęs su nuošaliau stovinčiu Lamirau, nusprendžiau surizikuoti prieidamas arčiau. Ketinau ją paguosti, bent jau pamėginti padėti pasijusti geriau. Ne viskas buvo tik juoda. Mintyse planuodamas ką galėčiau pasakyti žengiau žingsnį arčiau. Po mano kojomis sutraškėjus keletui sausų šakų, Erika iškart suvokė mano ketinimus ir pašoko ant kojų.
- Net nedrįsk prisiartinti,- iškošė pro sukastus dantis. Jos akys buvo paraudę nuo ašarų, bet žvilgsnis atšiaurus. -Man nereikia jokios sumautos paguodos. Tai nepadės. Tuo labiau iš tavęs. Tu esi išdavikas! Esi ne ką geresnis nei jis!- šūktelėjo ji, įnirtingai mosteldama link Lamirau. -Galvojau, jog esi kitoks. Nenorėjau tikėti įspėjimais. O šių buvo daug. Per daug. Aš klydau. Taip skaudžiai klydau. Jūs esate melagiai!! MELAGIAI!!
Jos pyktis peraugo į isteriją. Ši mergina nebežinojo ką daro. Nebesusivaldydama atrodė tarsi beprotė, galinti tiesiog išsirauti plaukus ar save sužeisti ir aš privalėjau kažkaip ją nuraminti:
- Erika, tai kas įvyko nėra tavo kaltė. Tai buvo Išrinktosios būsena. Tu žinai kokia ji yra. Tu tik stengeisi apsaugoti save. Mus...
-Užsičiaupk!- šaižiai suriko ji, pertraukdama mane. -Nutilk! Nustok stūmti kaltę ant Išrinktosios, nes žinai ką - aš ESU Išrinktoji! Tai yra vienas ir tas pats žmogus. Suvok tai! As nesusivaldžiau! Leidau kerštui mane užvaldyti! Tai,- tarė ji įnirtingai ištiesta ranka apsukdama rata. -Yra mano darbas. Mano!
Staiga nutilus, ji vėl leido ašaroms laimėti prieš pyktį. Veidą iškreipė skausmas.
-Aš esu žudikė,- sušnibždėjo drebančiu balsu. -Ne gelbėtoja. Ne didvyrė... Žudikė...
Sukukčiojus per garsiai ji staigiai nusisuko į kitą pusę. Tarsi jos jausmų proveržis tapo nemaloniu. Tarsi gailėtųsi tokio elgesio ir audringos reakcijos. Arba ji tiesiog nebežinojo ką daryti. Kad ir kaip bebūtų žinojau, kad privalome kuo greičiau iš čia dingti. Situacija gali dar pablogėti. Žinojau, kad šie šiurpūs vaizdai jau įsispaudė Erikos atmintyje, tačiau viskas gali nukeliauti į užmarštį. Net ir blogiausi įvykiai išblunka. Tam tereikia laiko.
Keletą akimirkų stovėjome tarsi sustingę ir klausėmės kaip nuo lengvo vėjo traškėjo seni medžių kamienai. Šie matė jau daugybę žiaurių dalykų. Prieš daugelį metų šis miškas niekuo nesiskyrė nuo spalvingų miškų antrajame žiede. Jie nėra kalti dėl to, kad čia auga ir vis tiek buvo priversti kentėti nuo Suriimos rankos. Ilgiems metams palikti likimo valiai. Belaukdami pagalbos jie iš lėto merdėja. Ir dabar šie yra priversti stebėti kaip Išrinktoji praranda ne tik ryžtą, bet ir kontrolę.
Gyliai įkvėpęs tariau:
-Privalome eiti. DABAR.
Stebėjausi kaip tvirtai skambėjo mano balsas ir dar labiau nustebau, kai Erika netardama nei žodžio iškart pakluso. Jai nueinant keletą žingsnių toliau ir pakeliant kuprinę nuo žemės, nesugebėjau nusukti žvilgsnio nuo jau pradejusių gyti, žaizdų. Po kelių valandų neliks nei ženklo. Tik sukręšėjęs kraujas ir suplėšyti drabužiai. Žiaurūs prisiminimai. Galbūt ir visur persekiojantys košmarai... Papurčiau galvą stengdamasis nutraukti nemalonių minčių srautą. Turiu pripažinti, kad po šio įvykio, jos sieloje liks daug pėdsakų ir šiuos nėra lengva išgydyti. Jei tai išvis yra įmanoma...
Staiga prisiartinęs Lamirau uždėjo ranką ant peties ir lengvai spustelejęs, linktelėjo norėdamas įkvėpti šiek tiek drąsos. Tai tebuvo menkas mūšis. Karas - dar priešaky.
Tarsi bandydamas parodyti pavizdį man ir Erikai, šviesusis angelas žingsniavo pirmas. Pakankamai sparčiai, pozityviai. Paskui jį slinko Erika, kuriai reikėjo gerokai pasistengti, kad neatsiliktų. Aš ėjau paskutinis. Nenorėjau su niekuo kalbėti. Šiuo atveju tinkamų temų vis tiek nebuvo, taigi kam apsimetinėti? Be to, tokiu būdu galėjau geriau apsaugoti Išrinktąją, jeigu kas nors staiga pultų. Nors nemaniau, kad po to kas įvyko kas nors būtų toks kvailas ir mėgintų ką nors panašaus. Erika įrodė savo galias. Savo gebėjimą susitvarkyti su sunkiausiomis situacijomis...
Eiti paskutiniu turėjo savo privalumų. Galėjau netrukdomai viską apmąstyti, išanalizuoti situacijas. Planuoti. Arba tiesiog stebėti prieš save einančią merginą nusvirusiais pečiais. Jos eisena buvo mechaniška. Ji buvo taip paskendusi mintyse, kad viskas aplink išnyko. Teliko šėlstantys jausmai. Tyla, nes žodžiai buvo bejėgiai nupasakoti tai, kas šiuo metu vyksta jos viduje. Tuščias, į žemę įremtas žvilgsnis, privertė sunerimti. Po netikėto proveržio miške nebegalėjau nusakyti sekančio Erikos žingsnio. Nebežinojau kaip ji elgsis. Per viena vakarą viskas pasikeitė. Praradau kontrolę... Ar mes tikrai sugebėsime pabaigti šią užduotį?