Kai balsai tave šaukia

Prarasta viltis

Stengiausi nusiraminti, sugauti išsidraikiusias mintis. Tylėdama sekiau Lamirau vengdama jo žvilgsnio. Galvoje vis dar aidėjo žodžiai "Tik nesugadink visko". To labiausiai ir bijojau. Atrodė taip, tarsi atsakomybė spaustų mane žemyn, nes kiekvienas žingsnis buvo nepakenčiamas. Atiduočiau viską, kad staiga prabusčiau, kad viskas būtų tik siaubingas sapnas. Nenorėdama ir vėl pradėjau mąstyti apie mamą. Tai skaudino todėl stengiausi kaip įmanoma greičiau nustoti. Neketinu ir vėl pradėti spėlioti ką ji veikia ar kaip jai sekasi....ką ji jaučia. Net pati nežinojau ką jaučiu. Baimę?? Nepasitikėjimą savimi?? Atsidusau garsiau nei norėjau, nes Lamirau atsisuko atgal ir pažvelgė į mane susirūpinusiu žvilgsniu:
-Viskas gerai??
Nenorėdama nagrinėti šios temos dirbtinai nusišypsojau ir atsakiau:
-Taip.
Tikriausiai jis suvokė, kad nenoriu kalbėti, nes iškart paliko mane ramybėje. Už tai buvau jam labai dėkinga.
Po kelių akimirkų miškas gerokai praretėjo kol galiausiai išvydau didelį ežerą. Užsimerkusi įkvėpiau to neįprasto vandens kvapo, kuris sužądino prisiminimus apie šeimos atostogas prie jūros. Staiga ir vėl buvau paplūdimyje, tolumoje šniokštė jūra, o aš valgiau, jau varvėti pradėjusius, ledus. Važiavome ten kiekvieną vasarą kol....tėtis dar buvo gyvas. Greitai atsimerkiau - per daug užsigalvojau. Draudžiu sau pačiai vaikytis praeities šešėlius. Tai nepadės.
Apsidairiusi pamačiau Lamirau stovintį už kelių metrų ir žvelgiantį į ežerą. Neketinau maudytis su drabužiais todėl pasijutau kiek nejaukiai ir susimąsčiau kaip tūrėčiau jam pasakyti, kad paliktų mane vieną.
-Lamirau,- pasakiau kiek per tyliai, bet jis išgirdo. Atsisukęs žvelgė į mane keletą sekundžių, tada kreivai šyptelėjo ir praėjo pro šoną. Sekiau jį žvilgsniu.
-Būsiu netoliese jei tau manęs prireiks. Drabužius palieku čia,- jis šnekėjo nežiūrėdamas į mane ir galiausiai padėjęs savo kuprinę ant didelio akmens tiesiog nuėjo.
Šiek tiek palaukusi kol jis tikrai nutols pradėjau nusirenginėti. Likusi tik su apatiniais lėtai prisiartinau prie ežero. Šis atrodė gan gilus ir man pašiurpo oda pagalvojus apie tai, kokie gyviai galėtų čia gyventi. Suvokusi, kad blogiau būti negali, iš lėto įbridau. Nustebau, kad vanduo buvo šiltas. Mano pavargę raumenys iškart atsipalaidavo. Pradėjusi trinti visus nešvarumus pasijutau geriau. Panirau norėdama sušlapinti plaukus. Kaip tik tuo metu išgirdau kažkokį garsą ir staigiai išnirau. Pagauta panikos apsidairiau ieškodama Lamirau, tačiau aplink mane nieko nebuvo. "Man pasigirdo" tikinau save bandydama nusiraminti.
Praėjus kelioms akimirkoms įsidrąsinau nuplaukti toliau, taip norėdama įrodyti sau pačiai, kad mano laki fantazija tik klaidina. Kai nusprendžiau, kad esu pakankamai švari ketinau plaukti atgal. Apsisukusi pastebėjau, kad krantas buvo toliau nei maniau.....daug toliau... Pradėjau greitai irtis atgal, bet krantas išvis neartėjo. Atrodė, kad net nepajudu iš vietos! Tada vėl sukilo panika ir šį kartą ji buvo pagrįsta. Karštligiškai mosavau rankomis tikėdamasi, kad tai padės, bet mano jėgos seko, o dugno vis dar negalėjau pasiekti. Galiausiai išvis nesuvokiau ką darau. Pajutau kaip vanduo pradėjo plūsti į mano burną. Prieš nugrimzdama dar spėjau sušukti Lamirau vardą, jeigu tai iš tikrųjų įvyko.... nebeesu tuo tikra. Užtemstant sąmomei galvoje buvo tik viena mintis: galbūt taip ir geriau?

Šį kartą trumpa dalis 😀 tegyvuoja jaudinančios pabaigos!! 😀❤