Kai balsai tave šaukia

Prisiminimai

Negalėjau patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų. Tiesiog nenorėjau. Susižvalgę tarpusavyje angelai paruošė ginklus ketindami gintis, kad ir kas nutiks. Rimtais veidais ir šaltu balso tonu jie įsakė man laikytis šalia ir jokiu būdu neatsilikti. Tačiau aptirpęs kūnas ir švininės kojos viską gerokai apsunkino. Stengdamasi išlikti rami stipriai gniaužiau kumščius kol nagai įsirėžė į minkštą delno odą. Keista, bet būtent šio veiksmo sukeltas skausmas padėjo išlikti realybėje nepasiduodant panikai.
Atrodė, kad su kiekvienu žingsniu kraujo kelias darėsi vis platesnis. Bandžiau negalvoti apie didelį pavojų, kuriame dabar buvome. Nesidairydama ėjau į priekį žvilgsnį tvirtai įsmeigusi į Leoren nugarą. Kol jis sustojo ir įsitempė dar labiau. Iškart supratau, kad pasiekėme auką. Šiek tiek pasistiebusi žvilgtelėjau per vartų saugotojo petį. Pirmas pastebėtas dalykas buvo balti sparnai. Šie buvo ne tik sutepti tamsiai raudonu skysčiu, bet ir keliose vietose sulaužyti. Mano žvilgsniui keliaujant iki veido išvydau ilgą strėlę jo krūtinėje ir nesuskaičiuojamus gilius brūkšnius ant apnuogintų rankų ir kaklo. Šie vis dar nevaldomai kraujavo taip palikdami pėdsakus aplink angelą augusiose samanose. Pagaliau pasiekusi veidą jame išvydau tik plačiai atmerktas akis, kuriose neberadau jokių gyvybės ženklų. Tik baimę. Ši, net ir jam mirus, neketino trauktis šalin. Balti angelo plaukai priminė man Lamirau. Kuo ilgiau žvelgiau į auką tuo labiau atrodė, kad ten guli būtent jis.
Man pasidarė silpna. Nesitikėjau, kad lavonas bus taip išniekintas. Jį užpuolė ne koks nors žvėris. Kažkas nužudė šį angelą dėl malonumo. Ne dėl maisto. Ne dėl išlikimo.
Vis labiau traukiausi atgal nuo abiejų angelų, kurie atidžiai tyrinėjo angelą ieškodami atsakymų. Tarsi per miglą girdėjau kaip Lamirau atpažinęs vieną iš karių trumpai pridėjo, kad šis buvo vienas iš geriausių. Jo balse vyravo sumišimo prieskonis. Pakankamai stiprus, kad sugebėčiau suvokti koks šokas ištiko juos pačius.
"Kas galėjo taip pasielgti?"- šis klausimas skambėjo kiek per dažnai. Tarsi paklausus to dešimt kartų auka staiga prabustų ir atsakytų...
Be garso orą skrodžiančią strėlę pastebėjau tik tada, kuomet ši, vos nekliudžius manęs, įsmigo į tamsų medžio kamieną. Garsiai aiktelėjusi atšokau nuo jos per didelį žingsnį ir staigiai apsidairiau. Užpuoliko ilgai ieškoti nereikėjo - milžiniško medžio viršūnėje, ant mąsyvios šakos sėdėjo tamsus siluetas. Ne bet ko, o angelo - stiprūs sparnai nesugebėjo prasmukti pro mano akylų žvilgsnį.  Nesuvokiau kaip mes nepamatėme jo ankščiau? Nejaugi visą laiką žudikas tiesiog stebėjo mus laukdamas tinkamos progos pulti?
Lamirau reagavo greitai: nusiėmęs lanką nuo peties ir nusitaikęs į nepažįstamąjį ketino viską pabaigti. Tačiau situacija pasisuko visai kitu kampu kai siluetas iškėlė abi rankas į viršų ir prakalbo:
-Prašau nešaukit. Aš tik norėjau atkreipti dėmesį.
Nustebau supratusi, kad mus pasiekė švelnus moteriškas balsas. Lamirau raumenys atsipalaidavo, tačiau lanko nuleisti jis neketino. Tuo tarpu siluetas nesnaudė: grakščiu judesiu atsistojusi ant šakos ji lengvai nušoko žemyn. Likus keliems metrams iki samanų kilimo mergina išskleidė savo sparnus. Šie buvo juodi. Tai sukėlė dar didesnį susidomėjimą iš mano pusės.
-Azerija,- prabilo Leoren vis dar laikydamas katanas. -Nesitikėjau dar kada nors tave sutikti. Maniau, kad pagaliau žuvai kokioje nors eilinėje nereikšmingoje kovoje.
Šalti vartų saugotojo žodžiai nustebino. Dabar išvis nebežinojau kaip tūrėčiau elgtis. Nesivaržydama įtariai apžvelgiau jauną moterį laikančią saugų atstumą nuo abiejų angelų. Juodos odinės kelnės buvo prigludę prie raumeningų kojų, o virš liemens puikavosi, įvairiais raštais puošti, tamsaus metalo šarvai. Šie žvilgėjo intensyvioje šviesoje besiskverbiančioje pro medžių lapus. Veide vyravo švelnūs bruožai: didelės tamsios akys, kurias puošė tankios blakstienos, smulki nosis ir putlios raudonos lūpos. Pastarosios atrodė dar ryškesnės dėl šviesios odos. Jos plaukai buvo ilgesni nei Leoren tačiau taip pat tokie juodi ir susegti į viršų, kad netrukdytų kovojant.
Pavydžiai pripažinau, kad ji buvo labai graži. Tačiau iš situacijos suvokiau, kad šis moteriškas trapumas yra apgaulingas. Tikriausiai jau ne vienas angelas spėjo apsigauti ir taip rado netikėtą mirtį. Už akių kliuvo daugybė ginklų - atsainiai per petį permestas lankas, katanos ir trys mažesni durklai pritvirtinti prie juosmens ir blauzdų. Su ja tikrai nenorėčiau turėti jokių problemų...
- Leoren,- net ir įžeidūs tamsiojo angelo žodžiai nesugebėjo pašalinti šypsenos jos veide. -Tu, kaip matau, vis dar trainiojiesi su nevykėliais. Niekas nepasikeitė.
Net nepajutau kaip nežymiai išsižiojau. Kaip ji drįsta mane taip vadinti?! Viduje sukilo nuožmus pyktis. Staiga dingo net ir menkiausias susižavėjimas. Norėjau paprašyti Lamirau pagaliau paleisti į ją nutaikytą strėlę. Tačiau smalsumas išliko atkakliai ragindamas kuo daugiau sužinoti apie šią paslaptingą, tamsią moterį. Staiga jos žvilgsnis sugavo manąjį, tarsi Azerija būtų galėjusi skaityti mintis. Trumpai apžvelgusi mane nuo galvos iki kojų ji ilgesniam laikui stabtelėjo ties auksine žyme. Švelniame veide nušvito nuostaba, kurią ji greitai paslėpė.
-Ir ką gi mes čia turime. Nesitikėjau, kad vieną dieną prieš mane stovės Išrinktoji. Garsioji Erika,- jos balsas susidarė tik iš paniekos ir sarkazmo todėl įsitempiau dar labiau. Tai suteikė Azerijai dar didesnį malonumą. Kreivai šyptelėjusi tęsė:
-Nors, galiu pasakyti, kad smėlio šventyklos deivė gerokai suklydo. Tu turėtum išgelbėti Akariją? Būtent tu?!
Miško tylą perskrodė šaižus juokas. Atrodė, kad jai net nerūpėjo, kokioje beviltiškoje situacijoje ji buvo. Mes esam tryse, ji - visiškai viena. Tačiau Azerijos tai netrikdė. Ji net neketino sustoti:
-Ar ji bent žino kam yra skirtas durklas? Kaip jis yra laikomas? Ta bebaimė mergina visuose tuose  išgalvotuose pasakojimuose net nepanaši į tave.
Mano kantrybė seko, tačiau pirmas sureagavo Leoren. Akimirksniu priartėjęs prie Azerijos jis įrėmė katanos ašmenis jai prie kaklo. Keista, tačiau mergina nieko nedarė. Tik stovėjo sustingusi ir žvelgė į jį neketindama trauktis.
-Būdamas tavo vietoje žodžius rinkčiau kur kas atsargiau,- įspėjo vartų saugotojas.
Iš Azerijos veido dingo šypsena. Dabar ji surimtėjo. Tačiau tai įvyko ne dėl Leoren poelgio. Tik vėliau suvoksiu, kad tą akimirkąją valdė iš sielos gelmių sukilę prisiminimai. Būtent tie, kuriuos ji stengėsi pamiršti.
-Leoren, tu taip pasikeitei. Jeigu tavo sparnai būtų balti nebesugebėčiau atskirti tavęs nuo jų,- jos balsas buvo tylesnis, kadangi šie žodžiai buvo skirti tik tamsiajam angelui. -Ką tu pasiekei išeidamas į angelų klaną? Pažvelk, kuo jie tave pavertė. Vartų saugotojas. Tai yra paniekinančios pareigos. Tapai jų pasiuntinuku. Žaisliuku. Tu žinai, kad esi vertas kur kas daugiau. Aš ir tu - mes galėtume pasiekti tai ką trokštame. Turėti viską kas mums priklauso. Tokiu būdu tik švaistai tau skirtas jėgas ir laiką. Šis lygis nėra skirtas tau.
Tardama žodžį "lygis" ji trumpam nužvelgė mane. Nebežinojau kaip galėčiau pasielgti. Ne viskas ką ji pasakė buvo netiesa. Tai tebuvo tik keletas sakinių, tačiau šie uždavė daugybę klausimų. Pavydui užspaudus kitus jausmus spėliojau iš  kur jie yra pažįstami? Koks ryšys vyravo tarp jų? Ar jie buvo daugiau nei draugai? Kuo ilgiau apie tai mąsčiau tuo prasčiau jaučiausi.  Galbūt iš tikrųjų neesu verta to ką turiu?
Atsargiai žvilgtelėjusi į Lamirau pastebėjau, kad jis buvo toks pat įsitempęs kaip ir aš. Ar jis taip pat nieko nežinojo? Leoren vis dar ryžtingai stovėjo prieš Azeriją tačiau jo tvirtumas vis labiau svyravo. Staiga nebeatrodė, kad jis galėtų ją nuskriausti. Nužudyti. Azerija sugebėjo paliesti būtent tą vietą, kuri buvo skausmingiausia.
-Leoren, dar nėra per vėlu. Tu dar gali pasirinkti teisingą pusę.
Ir tą akimirką išvis pasimečiau. Ji bandė prisivilioti jį į savo pusę? Atrodė, kad tada aplink juos viskas išnyko. Tarsi mūsų nebebūtų.  Matydama, kad Leoren delsia bijojau, kad jis būtent tai ir padarys. Išduos mus. Net ir Lamirau veide įžvelgiau sumišimą.
"Prašau ne" šie žodžiai be perstojo sukosi galvoje nesugebėdami išsiveržti laukan. Mintyse įsivaizdavau kaip stoju tarp jų. Prieštarauju. Stengiuosi sugrąžinti Leoren į realybę. Tačiau iš tikrųjų net nesugebėjau pajudėti. Kūną sukausčiusi įtampa buvo stipresnė...

Pagaliau nauja dalis 😁 atsiprašau už klaidas, stengiausi ištaisyti kaip įmanoma geriau, tačiau kai kurios vis tiek sugeba praslysti 😂 kad ir kaip bebūtų - dėkoju tiems, kurie skaito ir būčiau dėkinga už porą nuomonių komentaruose 🙂🙂 iki kitos dalies 😉