Kai balsai tave šaukia

Netikėtumai slypi visur

...praradau žadą. Aš stovėjau ant skardžio krašto, o už kelių žingsnių esančioje įduboje buvo kažkoki spygliai. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tai buvo kristalai! Ir šie buvo milžiniški! Šis vaizdas man priminė Tal Tsingy de Bemara Madagaskare. Tik čia buvo ne akmenys, o permatomi kristalai. Tarp jų galėjau matyti neryškų kelią.
-Kaip vadinasi šie kristalai?- paklausiau vis dar žvelgdama į šį neįprastą vaizdą.
-Šviesos kristalai. Tavo pakabukas taip pat yra iš jų.
Net nepajutau kai paliečiau jį- jau buvau pamiršusi, kad jis kaba ant mano kaklo. Nenorėdama ir vėl pradėjau galvoti apie močiutę: ji niekada neužsiminė apie šią vietą.
-Na, patinka?-staiga prašneko Leoren, man atsisukus pamačiau, kad jis šelmiškai šypsojosi.- Galime eiti toliau ar liksi čia?
Atpažinau mano prieš tai pasakytus žodžius ir apsidžiaugiau, kad jis manęs klausėsi.
-Šiam kartui užteks, tačiau vėliau norėčiau kažko daugiau,- pasakiau iškraipytu balsu ir mes vėl juokėmės. Man patiko, kad jis bent jau dabar daugiau nesišaipė iš manęs ir atmosfera tarp mūsų tapo lengvesnė. Leoren gali būti labai malonus, jei pasistengia. Būčiau labai laiminga jei taip tęstųsi ir toliau. Tačiau pati gerai žinojau, kad ši akimirka yra labai trapi- tarsi stiklinė vaiko rankose.
-Mes turime lipti žemyn,- jis parodė siaurą kelią vedantį į įdubą. Šis nebuvo labai status, o ir žemė po mano kojomis buvo sausa, todėl eiti juo nebuvo sunku. Vienintelė problema buvo nepakeliamas karštis ir nuovargis.
Leoren ėjo prieš mane todėl dabar galėjau geriau jį apžiūrėti. Mano žvilgsnis klaidžiojo nuo jo juodų plaukų ir slinko žemyn kol pasiekė sparnus. Šie buvo dideli ir jam beeinant judėjo kartu su jo kūnu. Aš net nepastebėjau kai ištiesiau ranką- tas noras perbraukti per juos ir pajusti tą švelnumą buvo toks didelis ir nevaldomas... Tačiau likus keletui centimetrų greitai atsitraukiau. Kas man darosi?! Bandydama nustumti šias mintis į šalį pradėjau stebėti kaip ši intensyvi šviesa atspindėjo vaivorykštes ant kristalo viršūnių. Su kiekvienu mano žingsniu šios vis keitėsi. Tikriausiai buvau tokia pakerėta šio spalvų žaismo, kad net nepastebėjau kaip mes atsiradome apačioje. Dabar norėdama žiūrėti į kristalų viršūnes būčiau tūrėjusi užversti galvą. Šie milžiniški stulpai vertė pasijusti menkute. Kelias kuris prieš tai atrodė siauras iš tiesų buvo pakankamai platus, kad aš galėjau eiti šalia Leoren. Mus skyrė tik keli centimetrai ir tai taip jaudino...
Galbūt aš nepažinojau Leoren asmeniškai, tačiau dėl močiutės pasakojimų jaučiausi saugi būdama su juo. Tarsi eičiau su geru draugu.
Mes artinomės prie įdubos krašto ir tik dabar atpažinau tamsius tarpus pilko akmens sienoje.
-Tai yra požeminės uolos. Ten rasime pirmuosius portalo vartus,- paaiškino jis tarsi būtų galėjęs perskaityti mano mintis... ir nuoširdžiai prisipažinus- ši mintis nejuokais išgąsdino mane...galbūt jis tikrai žino ką aš manau...Nejučia nuraudau ir slapčia žvilgčiojau į jį: veido išraiška rami, susikaupusi. Galbūt Leoren nemoka to...O, močiute, kodėl tu tiek daug nuslėpei...

Leoren

Ji be perstojo stebėjo mane ir galvojo, kad to nepastebiu. Žinoma, stengiausi to neparodyti. Kažkodėl man patiko jos nedrąsus, tačiau smalsus žvilgsnis. Mielai būčiau žinojęs ką ji galvoja apie mane ir apie visą šitą situaciją. Galbūt tada būčiau galėjęs lengviau ją suprasti ir elgčiausi su ja taip kaip ji norėtų.
Erika buvo kažkuo įpatinga ir neįprasta. Kitos merginos buvo pakerėtos mano neįprastos išvaizdos. Daugelis jų bandydavo mane vilioti ar be perstojo šnekėjo apie savo buvusias meiles ir sudaužytas širdis. Keletas buvo pakankamai drąsios, kad mane pabučiuotų!!!
Tačiau ši mergina buvo kitokia: ji nealpo, buvo tyli ir netgi laikė šiokį tokį atstumą nuo manęs. Ir man patiko tai, slapčia mėgavausi jos artumu stengdamas neišsiduoti. Ši mintis su užmerktomis akimis ir kristalų slėniu......
Bet aš negaliu nueiti per toli, tai uždrausta. Tarp manęs ir jos negali nieko atsitikti. Man reikia išlikti šaltam. Ir tai buvo pirmas kartas kai ši taisyklė tapo tikra problema.