Kai balsai tave šaukia

Nesibaigiantys karai

Erika:

- Dėkoju už viską,- sušnibždėjau ir taip pat nusišypsojau.
Pagauta, staiga užplūdusio, laimės jausmo, pribėgau prie žiniuonės ir stipriai ją apkabinau.
-Nėra už ką,- atsakė ji stengdamasi neparodyti nuostabos dėl mano poelgio. -Aš tikiu tavimi, Erika. Viskas pavyks taip, kaip tu planuoji. Svarbu nepradėti abejoti.
Pagaliau atsitraukusi po ilgo apkabinimo, jaučiausi kur kas drąsesnė. Dingęs pasitikėjimas savimi grįžo, kaip ir visą energija. Ryžtas. Žiniuonė suteikė man viltį. Padrąsinimą. Tikriausiai miško dvasia net nenutuokė kaip man padėjo.
Jai palinkėjus geros kelionės galiausiai atsisveikinome. Pasiekus tamsias medines duris, žiniuonė paskutinį kartą pašaukė mane.
-Nekaltink savęs dėl to kas nutiko. Niekas nesakė, kad ši kelionė bus labai lengva. Nepamiršk, net ir gražiausios gėlės gali būti nuodingos.
Tik išėjusi į lauką ir įkvėpusi gryno oro, suvokiau, kad su paskutiniais žodžiais ji apibūdino ne problemą dėl galių valdymo, o Leoren ir mane. Tai kas tarp mūsų įvyko. Didžiausią klaidą, kurią galėjau padaryti.
Prieš uždarant duris pastebėjau už kelių žingsnių stovinčius angelus, kurie įtemptai diskutavo. Pagaliau pastebėję mane šie eilinį kartą nutilo, palikdami mane spėlionėse apie ką buvo taip įnirtingai sprendžiama. Nekenčiau tokios situacijos. Sutikusi susidomėjusius žvilgsnius kreivai šyptelėjau suvokdama, jog taip pat galiu prisidėti prie šio katės ir pelės žaidimo.
-Ko ji norėjo?- šaltai paklausė Lamirau kai prisiartinau.
Ji žino didžiausią paslaptį, kurią bandome nuslėpti ir ką tik padėjo suprasti, kaip turiu valdyti savo galias...
-Nieko reikšmingo,- melavau. -Eime?
Angelams nespėjus atsakyti, tarsi iš niekur šalia atsirado Tila. Ši nedrąsiai paklausė ar galėtų palydėti mus iki gyvenvietės ribų. Pastebėjusi liūdną žvilgsnį miško dvasios veide, sutikau, taip ignoruodama nepatenkintą Leoren išraišką.
Pakeliui užsukę į mano namelį  susirinkome likusius daiktus. Vėl užsimetusi sunkią kuprinę ant pečių nesulaikiau šypsenos - pagaliau judame į priekį. Nebenorėjau stovėti vietoje. Tetroškau pasiekti tikslą, palikti visą baimę užnugaryje. Atnešti Akarijai ilgai lauktą laisvę.
Kelias iki gyvenvietės valdų atrodė per trumpas. Tikriausiai laikas praėjo greičiau dėl šalia čiauškančios Tilos. Pozityvumu užkrėtusi ir mane, ši stengėsi neparodyti liūdesio, kurį išdavė jos žalios akys. Kai atėjo laikas atsisveikinimui pajutau stiprų déja vu. Sekundei vietoj Tilos pasirodė Terėja. Galvoje sukilus skausmingiems prisiminimams, kai radau nimfą kristaliniame veidrodyje, šypsena dingo. Nugara nubėgo nemalonūs šiurpuliukai. Bandydama įtikinti save, jog tai nepasikartos, apkabinau Tilą padėkodama už visą pagalbą ir rūpinimąsį. Argi ne tą patį sakiau ir nimfai? Atsitraukusi nuo miško dvasios sunkiai nurijau gerklėje susidariusį gumulą ir prisiverčiau nusišypsoti.
Nueidama mojavau tol, kol pradėjome lipti kalva žemyn ir smulki Tila dingo iš akiračio.
-Tu per daug prisiriši prie visokių būtybių,- burbtelėjo Leoren dar labiau pagrįsdamas prastą nuojautą. -Taip padedi Suriimai tave palaužti.
-Manai, kad Šešėliai juos užpuls?- paklausiau stengdamasi skambėti tvirtai, deja, balsas drebėjo.
Leoren atsainiai gūžtelėjo pečiais, tarsi jam tai išvis nerūpėtų:
-Jie padėjo mums. Iš Suriimos galima sulaukti visko.
Mane šokiravo jo ramumas. Nebeatpažinau šalia einančio vartų saugotojo. Kas nutiko po to kai jį prikėliau? Kur suklydau?
-Kodėl tau tai visai nesvarbu?! Jie padėjo mums. Suteikė pastogę ir pasirūpino! Kaip tu gali būti toks šaltas?!- pratrūkau nors neketinau pradėti kelionės su nereikalingais kivirčais.
Angelo veide mačiau tik begalinį pyktį ir jau numaniau, kad tai nesibaigs geruoju. Šiam staiga sustojus, pasielgiau taip pat. Šį kartą nenusileisiu.
-Erika, tu išvis nieko nežinai, tad nustok mane dėl visko kaltinti! Be perstojo prikaišiodama nesugebėsi nieko pakeisti. Taip, man nėra svarbu kas jiems nutiks! Po visko kas įvyko, po visko ką jie padarė... Man nereikėjo jų pagalbos,- staiga jis pritilo ir priartėjęs žingsniu arčiau jau tyliau sušnypštė. - Kad ir ką pasakė žiniuonė, jai pavyko palenkti tave į savo pusę. Sveikinu! Tavo naivumas ir vėl laimėjo.
Paskurinius žodžius jis beveik išspjovė. Šie buvo skaudus smūgis. Ketinau atsikirsti, tačiau Leoren nelaukė jokio atsakymo ir nuėjo šalin. Angelas net neketino diskutuoti. Jo atžvilgiu jau buvo viskas pasakyta. Praeidamas pro laukiantį Lamirau trumpam žvilgtelėjo į jo veidą, tarsi norėdamas nebyliai pasakyti, jog tai buvo jo kaltė. Vis dėl to šviesusis angelas nusprendė prašyti miško dvasių pagalbos nors vartų saugotojas ir prieštaravo.
Keletą sekundžių nulydėjusi jį žvilgsniu galiausiai priėjau prie Lamirau.
-Atleisk,- ištariau tyliai. - Nenorėjau taip pradėti kelionės.
Angelas pažvelgė į mane rimta veido išraiška, bet nieko neatsakė. Pradėjome žingsniuoti į priekį. Kur kas lėčiau nei prieš mus einantis Leoren. Jo įsiūtį buvo galima matyti jau iš tolo.
-Kodėl jis tampa toks aršus kai kalba pasisuka apie miško dvasias?- paklausiau stebėdama ryžtingus jo judesius.
Lamirau neatrodė labai patrnkintas mano domėjimuisi, tačiau šį kartą man nusišypsojo seėkmė ir aš sulaukiau atsakymo:
-Prieš daugelį metų Akarijoje vyko karai dėl aukščiausio sosto. Miško būtybės susivienijo ir stojo į kovą prieš angelų klaną. Kadangi niekas to nesitikėjo, šis puolimas padarė daug žalos. Nuo tada ir tvyro tokia grėsminga atmosfera. Labai nustebau, kai žiniuonė sutiko padėti. Tačiau, galų gale, pati girdėjai - visi stengiasi tik dėl tavęs. Manau tokiu būdu jie stengiasi palenkti tave į savo pusę.
Buvau apstulbusi. Nejaugi visi tik ir bando mane manipuliuoti? Sužavėti? Staiga piktuose Leoren žodžiuose radau siaubingos tiesos. Naivumas laimėjo...
-Taigi, esu gudriai klaidinama,- ištariau gerokai pykdama ant savęs pačios.
-Tiesą sakant - taip,- atsakėLamirau nors tai ir nebuvo klausimas. -Žinai, Leoren išvis nesvarbu apie kokias būtybes yra kalbama. Akarijoje visi yra priešininkai.
-Ir kodėl tu nesielgi taip kaip ir jis?
Šviesiaplaukis angelas atsakė greitai:
-Nes aš nemanau, kad vaikantis praeitį galima pakeisti ateitį. Aš taip pat išgyvenau visus tuos karus. Tiesiog turiu kitokį požiūrį.
Patenkinta naujai gautomis žiniomis, tylėjau, stengdamasi apdirbti tai ką išgirdau. Su kiekvienu tokiu pokalbiu vis geriau supratau aplinkinių elgesį.
Kuo ilgiau mąsčiau apie nereikalingą kivirčą, tuo kvailiau jaučiausi. Leidžiu visiems mane apgaudinėti ir apsunkinu savo padėtį prisirišdama prie svetimų būtybių, kurios tenori manimi pasinaudoti. Vis dėl to, toks jų elgesys taip pat privertė pasijusti labai įpatinga. Jie stengėsi man patikti vien tam, kad jiems padėčiau, stočiau į jų gretas. Kovočiau prieš angelus...
Mintims pasidarius pernelyg įkyrioms stengiausi nustumti šias šalin. Privalau susitelkti ties tikrai svarbiais dalykais. Kaip mano užduotimi. Kurią pusę pasirinksiu, galiu nuspręsti ir vėliau. Galbūt galų gale nuspręsiu likti už karo ribų?
Pagaliau palikus tankiai suaugusį mišką atsiradome kalvotose pievose. Tolumoje stūksojo tamsus kalnynas stiebiantis baltas viršūnes į žydrą dangų. Išėjus iš miške susidariusios tvankumos iškart pajutau gaivų vėjo gūsį, kuris nusprendė pasivaikščioti mano palaidais plaukais. Užmerkusi akis akimirką mėgaujausi malonia vėsuma. Deja, ši buvo tik trumpalaikė. Vėl atsimerkusi nusekiau paskui angelus ir pradėjau lipti kalva žemyn. Kojų raumenys nemaloniai trūkčiojo reikalaudami pertraukos, tačiau aš tylėjau. Nors ėjome jau porą valandų, nemaloni atmosfera nesugebėjo išsisklaidyti. Nenorėjau kelti dar daugiau problemų, nes kaltę dėl kivirčo sukėlimo prisiėmiau sau.
Kelių dienų pertrauka buvo puikiai juntama. Dar nespėjome nueiti ilgesnės atkarpos, tačiau aš tetroškau sustoti ir pailsėti. Kiekvienas žingsnis buvo tarsi iššūkis.
Esant pusiaukelėje nuo kalnyno mano tylios maldos buvo pagaliau išgirstos. Be žodžių numetę kuprines į aukštą žolę, angelai atsisėdo. Tuo tarpu aš likau stovėti. Bijojau, jog atsisėdusi daugiau nesugebėsiu atsistoti. Iš, ant žemės gulinčios, krepšio išsiėmusi odinę gertuvę, godžiai gėriau Tilos nuovirą tikėdamasi susigrąžinti nors dalį jėgų. Tuo pačiu metu nukreipiau veidą į tą pusę iš, kurios sklido malonus vėjas. Staiga suvokus, kad arbata buvo padaryta vien tam, kad mane sužavėtų, gėrimas prarado skonį. Žinojau, kad miško dvasia priruošė ir begalę maisto atsargų, tačiau nejaučiau jokio alkio. Nusprendžiau, kad geriau pasiliksiu juos vėlesniam laikui. Įmetusi gertuvę atgal į kuprinę, pajutau menką trupinėlį drąsos, kuris liepė pasidomėti šiandienos tikslu.
-Taigi,- atsainiai tarstelėjau atkreipdama angelų dėmesį. -Koks planas?
-Privalome pasiekti kalnyną. Ten ir nakvosime,- atsakė Leoren nustebindamas ne tik mane, bet ir Lamirau.
Žvilgtelėjusi į tolumoje laukiančius kalnus, nepatenkintai susiraukiau. Laukia dar ilgas kelias, o aš jau dabar vos paėjau. Po dar kelių akimirkų trumpa pertrauka pasibaigė. Susirinkę visus daiktus angelai pakilo ir aš nuslinkau jiems iš paskos. Vis labiau tolstantis medžių šnarėjimas privertė sunerimti. Nujaučiau, kad pasiekus kalnus pereisime į kitą etapą ir šis bus paskutinis. Lemiamas.