... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Tobulas pasaulis

Ar tikite likimu? Banalus klausimas. Bet ar tikite, kad kas lemta nutikti - būtinai nutiks? Ar tikite, kad kiekviename gyvenimo smūgyje galiausiai galima atrasti savąją laimę? Kad kartais geriau atsiduoti likimui ir leisti, kad viskas rutuliotųsi savaime?

Štai, kad ir aš. Žvelgiau į save veidrodyje, o galvoje knibždėjo viena už kitą keistesnės mintys. Žiūrėjau į savo akis, o jos - kaip negyvos. Jokio spindesio, jokios matomos kibirkštėlės. Nieko. O juk turėčiau jausti drugelius pilve...

Šiandien - mano vestuvės. Pati gražiausia ir svarbiausia merginai diena. Nuo vaikystės svajojau apie šią dieną, buvau viską suplanavus mintyse iki smulkmenų. Įsivaizdavau, kad kambarys, man rengiantis vestuvinę suknelę, bus pilnas linksmai klegančių pamergių, kurios jau baiginėja išgerti dėžę putojančio vyno, ne tiek iš jaudulio išlydint draugę, bet dėl to, kad mergvakaris buvo toks siautulingas, kad šiandien skauda visoms galvas, o besidalindamos praėjusio vakaro įspūdžiais, garsiai juokiamės. Aplink mus stypčioja fotografas ir vos spėja fiksuoti mūsų akimirkas. Įsivaizduodavau, kaip geriausia draugė, kuri atskrido net iš užsienio, saulėtosios Italijos, kad šią man svarbią dieną palaikytų mane, prisegdama veliumą juokais pasiūlo padėsianti pabėgti. Nusikvatoju iš jos siūlymo, nes esu įsitikinusi, kad jis ir yra tas vyras, su kuriuo noriu pasenti. Kaip kažkur esu girdėjusi posakį: "iki gyvenimo galo miegoti ant vienos pagalvės".

Įsivaizduodavau, kaip jaunikis su piršliais, lydimas būrio pabrolių, atvyksta išpuoštais automobiliais pasiimti nuotakos, bet svočia liepia vykdyti visokias tas kvailas užduotėles, kad jaunikis galėtų gauti savo išrinktąją. Žinoma, kadangi mano būsimas vyras piršlyboms mane buvo nusivežęs net į Paryžių ir romantiškai priklaupęs ant kelio pasipiršo Eifelio bokšto viršūnėje palydint saulėlydį, jam tikrai nesunku būtų įvykdyti tas užduotis. Ir tuomet į kambarį įžengtų jis - visas toks gražus, pasitempęs ir besijaudinantis. Jam drebėtų rankos, o pažvelgęs į mane kvailai šypsotųsi. Mano įtėviai mus palaimintų ir išleistų į bažnyčią, kuri skendėtų gėlėse ir žvakėse. Maloniai nustebčiau pamačiusi pilnutėlę bažnyčią mūsų draugų ir pažįstamų, kurie džiaugiasi mano laime. Vakare persikeltų linksmybės į kurią nors kaimo turizmo sodybą, kurioje mes sušoktume pirmąjį jaunųjų šokį, mesčiau puokštę, pjautume tortą... Ir paslapčia svajotume ne tik apie vedybinę naktį, bet ir kaip greičiau ištrūkti į povestuvinę kelionę kitą dieną į kurį nors egzotinį kraštą.

Bet viskas vyko ne taip. Kartais aplinkybės susiklosto kitaip nei mes norėtumėm. Aš nebebuvau vaikas, seniai nebetikėjau pasakomis. Nebetikėjau didvyriais, kurie tave pagrobia iš niekšo nagų, įsimyli ir pasirodo galiausiai, kad yra užjūrio princai. Tokių paprasčiausiai nebūna. Jie gyvena tik pasakose. Realiame pasaulyje tokie vyrai neegzistuoja ir jų laukti nėra prasmės.

Pavyzdžiui, kad ir mano istorija. Ji tikrai nepriminė pasakos, greičiau atvirkščiai- verksmingą melodramą. Dabar, žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje, mąsčiau, ar tikrai to noriu iš gyvenimo?

Ką aš čia paistau? Pažiūrėk į šviesiąją pusę, Melita! Gal vestuvės ir ne tokios, kokių norėjau, bet jaunikis juk tas pats. Aš tikrai jį mylėjau, neabejojau tuo. Tad nebuvo priežasčių skųstis. Juk gavau tai, ko visada norėjau. Juk finale, turėjau vestuves, kurių troškau nuo mokyklos laikų, nesvarbu, kad kitokias nei svajojau. Bet ar turiu dėl to liūdėti? Nors ir nebus jokios pūstos suknelės, pulko pamergių, limuzinų ir vestuvių tris dienas. Niekada nevertinau materialių dalykų, tad ir dabar įtikinėjau savo atvaizdą, kad neverta kreipti į tai dėmesio.

Tai iš kur tokia slogi nuotaika? Gal kad blogai miegojau? Sapnavau keistą sapną. Sapnavau, kad bridau aukšta žole apaugusiu didžiuliu lauku. Bridau ir bridau, galo nesimatė. Staiga pamačiau kitoje pusėje vienišą medį. Aukštą, išsikerojusį į visas puses, truputį pakrypusį į vieną pusę, kurioje šakos, lyg didžiulės rankos, beveik siekė žemę. Staiga po juo išvydau šešėlį. Žmogaus. Vyro. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Nemačiau gerai, bet jaučiau, kad jis mane stebi. Šešėlis aukštas ir bauginantis. Šaltas. Aplink jo ranką apsivijusi juoda gyvatė, kylanti nuo jo riešo iki peties linkio. Aš lyg užhipnotizuota iš lėto ėjau link jo... Tiksliau, mano kūnas ėjo, o aš negalėjau jo kontroliuoti, nors viduje klykiau iš baimės. O šešėlis nesijudino, tik stebėjo mane. Prabudau taip ir nesuvokusi, ar pasiekiau jį ar ne... Keistas sapnas... Ta būsena, kai širdis, rodos, beveik neplaka, o visas kūnas yra sukaustytas ir tau nepavaldus. Štai kas mane persekiojo visą dieną. Tai lyg bloga nuojauta, kuri, lipniais šaltais pirščiukais prikibusi prie manęs, nepaleidžia. Nuojauta, kad nutiks kažkas, ko nebegalima bus atitaisyti.