... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Nauja istorija

Prabudau pirmoji. Vos tik pradėjus aušti ir kambariui skendėjant prietemoje. Pasisukau šonu ir pažvelgiau į šalia esantį vyrą. Pirmą kartą matydama jį miegantį, galėdama geriau įsižiūrėti. Po vakar, po Kailo pasakojimo, kažkas pasikeitė. Požiūris į jį. Lyg būčiau atradusi kažką bendro, kas mus vienytų. O širdyje sukirbėjo viltis: jeigu jis nepalūžo, tai gal ir man pavyks?

Kailas sujudėjo. Suvirpėjo ilgos tamsios blakstienos vaikant miegus. Laukiau kol prasimerks juodos akys, bet jis neskubėjo. Delnu persibraukė gerokai barzda apaugusį smakrą. Girdėjau kaip trinasi šereliai į odą, o girdimas garsas sukėlė malonius virpuliukus.

- Labas rytas.- ištarė būdamas vis dar užsimerkęs. Lyg nuspėdamas mane.

- Labas rytas.- ištariau sugėdusi. Man nederėjo stebėti jo miegančio. Iš vis nederėjo jo stebėti. 

Kailas ištiesė ranką ieškodamas ant naktinio staliuko telefono. Pažvelgęs į valandas sudejavo ir atsisėdo lovoje.

- Turiu keltis. Turiu išvažiuoti.

Girdėjau jo žodžius bandydama nuslėpti nusivylimą. Slapta tikėjausi, kad ir jam kažką reiškė mūsų pokalbis, kad ir jame kažką sužadino.

- Pasiimsiu su savimi Luką. Jeigu nori, Fabio galės tave nuvežt atsisveikinti su tėvais.

Buvau pamiršusi, kad šiandien turėjome išskristi. Sugrįžti į tuos didelius namus tapdami svetimi.

- Ar bent galime likti dar bent vienai nakčiai?- nieko per daug nebesitikėdama paprašiau.- Juk rytoj sekmadienis.

Jis atsistojo. Pasirąžė ir žengė link vonios.

- Pagalvosiu, bet nieko nepažadu.

Ir tuomet dingo už durų. Kritau atgal į patalus užsidengdama antklode. Pasislėpdama. Visa net degiau iš apimto gėdos jausmo. Kokia aš kvailė... Mananti, kad galiu patraukti vyro dėmesį... Būti kažkam įdomi... Niekaip negalėjau pasimokyti, vėl atsidurdama apgailėtinoje vietoje. 

Vos tik jam išėjus, sprukau į vonią. Bandydama vilkinti laiką kol Kailas išeis. Kad nereikėtų vėl su juo susidurti, pažvelgti į akis. Ir man beveik pasisekė. Kai jau ryžausi išeiti, Kailas jau buvo apsirengęs paltą ir pasiruošęs eiti pro duris.

Vos tik pamatęs mane, susiraukė.

- Gerai jautiesi? Atrodai išbalusi.

- Viskas gerai.- burbtelėjau, bet gerai tikrai nesijaučiau. Ir jis tą pastebėjo. Dar labiau susiraukė, o kaktoje susimetė raukšlės.- Ar nevėluoji?

- Nori manimi atsikratyti?

- Linkiu tau geros dienos.- menkai šyptelėjau.

Kailas primerkė akis. Norėjo kažką pasakyti, bet paskutinę akimirką persigalvojo.

- Tau irgi geros dienos.

Jam išėjus, užvėrus duris, norėjosi surikti. Galbūt mesti kokį daiktą, kuris būtų sudužęs į šukes. Nežinau ko tikėjausi iš šiandienos, bet tai nebuvo tai, kas vyko.

Nurydama kartėlį pradėjau ruoštis. Nes daugiau likti viešbučio kambaryje negalėjau. Į galvą linko viena už kito blogesnės mintys, kurios kirto per mano savivertę.

Vos tik atidariusi kambario duris, išvydau netoliese stovintį Fabio, be kurio Kailas beveik niekur nežengė nė žingsnio. Šis vyras mane truputį baugino. Kitaip nei Lukas, jis buvo akylas ir viską stebintis. Mažai kalbantis, bet viską girdintis.

- Labas rytas.- pasisveikinau, o jis tik linktelėjo galvą. – Norėčiau važiuoti pas tėvus.

- Pirmiausiai jums reikia pavalgyti.- nuskambėjo įsakymas. Neabejojau, duotas dar Kailo.

- Pusryčiausiu namuose.- nukirtau ir pirma jo patraukiau į apačią.

Einant per vestibiulį staiga sustojau. Žengiau porą žingsnių atgal vos neparmušdama Fabio. Žvelgiau į didelį veidrodį pagaliau įsisąmonindama. Į uodegą surišti plaukai ir nė gramo makiažo pradangino mane minioje. Buvau pilka ir nieko neišsiskirianti. Tik paprasta mergaitė iš mažo miestelio. Ta pati, kuri dar mokindamasi mokykloje svajodavo turėti naujus, niekieno dar neturėtus rūbus. Atrodanti taip, kad praėjus gatve atsisuktų praeivių žvilgsniai. Bet likau tokia pati. Niekas manyje nepasikeitė. Ir toliau tirpau pilkoje masėje laukdama savo žybtelėjimo akimirkos.

- Ką nors pamiršote?- pasiteiravo Fabio negalėdamas nuslėpti nusistebėjimo.

- Pasikeitė planai. - tariau savo atvaizdui.- Prieš važiuojant pas tėvus, turiu dar kai kur užsukti.

Fabio iškart pareiškė pretenzijas, bet jų nepaisiau. Išėjau į lauką ir tiesiu taikymu patraukiau link Rotušės. O jam teliko tik mane sekti.

„Casa Capelli" grožio salonas garsėjo ne tik itin kruopščiu bei išskirtiniu kirpėjų bei stilistų darbais, bet ir išskirtine žymių klienčių auditorija. Bet pinigai gali viską. Vien ištraukus Kailo man duotus pinigus, buvo iškart rasta laisva vieta apkrautoje dienotvarkėje. Pinigai atidaro duris, tuo pati įsitikinau sėdėdama stilisto kėdėje ir su nekantrumu laukdama jo darbo rezultatų. Ir jais nenusivyliau. Žvelgiau į merginą spindinčiomis akimis svarstydama ar labai paminčiau savo prigimtinį „aš", jeigu dar ir įsigyčiau Piekautaitės suknelę. To nedariau nei dėl Kailo, nei dėl kitų. Dariau dėl savęs. Nors kartą norėjau pajusti, ką reiškė būti graži. Pasitikinti savimi ir žavinga. Gerai pažinodama save ir žinodama, kad tai netruks ilgai. Bet bent jau šiandien galėsiu pabūti tokia, kokiomis visada žavėjausi.

Tad leidau sau pabūti savanaudiška. Pasilepinti, padovanoti sau tai, ko užsigeisdavau. Nors tai ir buvo nedidelės smulkmenos, bet darė mane laimingą. Visą kelią iki įtėvių namų negalėjau liautis šypsojusis. Jautusi pasitikėjimą ir tikėjimą šviesesniu rytojumi. 

O ir pas tėvus laikas tiesiog praskriejo. Pakili nuotaika, nors ir atvykau tik atsisveikinti, niekur nepradingo, nors įmotė ir užsiminė, kad visas Zapyškis kalbėjo apie mano ir turtuolio italo atvažiavimą. Bet neėmiau to į galvą. Pirmą kartą negalvojau ką apie mane mano ir galvoja kiti. Šiandien paliksiu Lietuvą ir nežinia kada sugrįšiu.

Fabio mane vežant atgal į Kauną, grįžtant į viešbutį daiktų ir pravažiavus posūkį, sutrikau.

- Kur važiuojam?- pasiteiravau Fabio jau įsukus į siaurą senamiesčio gatvę.

- Man buvo liepta jus pristatyti čia.- sausai atsakė prisiparkuodamas vienoje iš Vilniaus gatvę kertančiame skersgatvyje.

- Jūsų vyras jau laukia.- atidarydamas automobilio dureles ir padėdamas išlipti nedaugžodžiavo Kailo geležinis sargas.

- Kur?

Jis nieko daugiau neatsakė. Akivaizdžiai mane nervindamas.

- Ar tavo darbas neišduoti paslapčių?- einant šalia jo Senamiesčiu paklausiau. Tiesiog išsprūdo.

- Dabar mano darbas saugiai pristatyti jus į vietą.

Susiraukiau. Patempiau lūpą ilgėdamasi Luko. Jis bent jau malonesnis pašnekovas.

Sustojome prie „Republic" baro pačioje Kauno senamiesčio širdyje. Fabio, pradarydamas man duris, pats į vidų nėjo. Tuomet ir žengiau į vidų: aukštai pakelta galvą, žibančiomis akimis ir širdyje jausdamasi drąsi. Tokia, kokia norėjau išlikti ne tik šį vakarą.