... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Cezaris su vištiena

Po kurio laiko įvažiavome į nedidelį miestelį. Nors jau buvo įdienoję, bet aplink matėsi tik pagyvenę žmonės ir ne pirmą dešimtį skaičiuojantys automobiliais. Privažiavę prie prekybos centro, sustojome apytuštėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Tamsusis vyras, nieko taip ir neištaręs, išlipo iš automobilio Tomą palikdamas sargo pozicijoje. Vos tik Kailui dingus iš akių, mano tautietis atsisuko į mane prakalbdamas:

- Jis nėra blogas žmogus, tiesiog aplinkybės taip susiklostė.- tarė jis žiūrėdamas į mane pro sėdynių tarpą.- Bet rasime išeitį, gerai? Pažadu ką nors sugalvoti. Viskas bus gerai. 

Prisiverčiau nukreipti žvilgsnį nuo lango pažvelgdama jam tiesiai į akis.

- Ar pats tiki tuo ką sakai?- pasibjaurėjau.

Nors Tomo beveik nepažinojau, bet visada maniau, kad jis geras žmogus. Gerai mokėsi, kiek žinau, su pagyrimu baigė mokyklą ir įstojo į Londono universitetą. Tėvai, be galo mieli ir geri žmonės, labai didžiavosi savo vyresniuoju sūnumi, bet Tomo atvejis vienas iš daugelio, kaip netinkami draugai gali išvesti iš kelio.

Vaikinas, sunkiai atsidusdamas, dar bandė kažką sakyti, bet nutraukė grįžęs tamsusis vyras. Įmetęs pirkinių maišelį į daiktadėžę, vėl sėdosi prie vairo. Tomas irgi žvelgė pro langą. Susimąstęs ir užsisklendęs. 

Šį kartą važiavome trumpai. Už poros gatvių sustojome greitojo maisto užkandinėje. Ne prie užsakymo langelio, bet atokiau aikštelėje. Persimetę keliais žodžiais, Tomas išlipo iš automobilio patraukdamas į užkandinės vidų. Kailas irgi išlipo, bet netrukus sugrįžo nešinas drabužiais.

- Imk, kol kas turėtų užtekti. Vėliau nupirksiu naujų drabužių.

Paėmiau drabužius iš jo rankų. Nelabai turėjau iš ko rinktis. Net pajaučiau akimirką jam dėkingumą, bet šį jausmą greitai pakeitė sumišimas. Nemaniau, kad mano pagrobėjas buvo iš tų, kuris rūpinasi kitais, bet rankose laikydama švara kvepiančius drabužius, sudvejojau. Norėjau maištauti, išrėkti, kad jis gali susikišti drabužius į vieną vietą, bet tik padėkodama linktelėjau galvą.

Vyras, patenkintas mano ramumu, užtrenkė dureles ir nusisukęs įsirėmė į jas. Žybtelėjo žiebtuvėlio liepsna jam prisidegant cigaretę.

Pasikėliau suknelę apsimaudama kelnes. Skendau jo drabužiuose. Gerokai per ilgos ir plačios kelnės vis taikėsi nusmukti. Įsitikinusi, kad vyras toliau rūkė ir į mane nežiūrėjo, pabandžiau atsisegti nugaroje esantį suknelės užtrauktuką, bet skaudami ir sumušti raumenys neleido net suimti užsegimo galvutės, o ką jau kalbėti apie atsegimą. Neturėdama iš ko rinktis, nedrąsiai pabeldžiau į langą. Vyras iškart atsisuko ir atidarė dureles.

- Negaliu atsegti...- tyliai pasakiau ir atsukau jam nugarą.

Nieko nesakęs Kailas numetė nuorūką ir pasilenkęs lėtai atitraukė užtrauktuką. Atsegdamas šiltais pirštais perbraukė man per sprandą, kaklą ir stuburu nusileido žemyn. Mane lyg elektra nutrenkė. Ten, kur jis lietė, oda iškart pasišiaušė. Atšoku nuo jo duodama suprasti, kad daugiau jo pagalbos nereikia. Kailas, uždaręs automobilio dureles, vėl įsirėmė į jas ir išsitraukęs kitą cigaretę, prisidegė.

- Eime.- nuskambėjo balsas vos tik man baigus rengtis.

Mane dar labiau nustebindamas jis pastatė mano batelius šalia automobilio ant grindinio. Nepatikliai žvelgiau į italą ieškodama paslėptos klastos. Ieškodama priežasties kodėl staiga su manimi pradėta elgtis gražiai.

Ištiesiau koją bandydama patinusias pėdas įauti į ankštus aukštakulnius. O tai padaryti žymiai sunkiau nei galvojau. Pasilenkdama atsiraitojau per ilgas kelnių klešnes iki kulkšnių ir, kiek svirduliuodama į šalis, atsilenkiau. Žvelgdama į vyriškas, gerokai per ilgas kelnes ir baltus aksominius batelius, kilo noras nusijuokti. Iš vidaus kilo absurdiškumo pilna juoko banga, kurią šiaip ne taip užgniaužiau savyje. Suvokusi, kad italas irgi žvelgė į mano batelius, žodžiai patys išsprūdo pro lūpas: