... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Naujoji šeima

Po to, kas nutiko, po bandymo nužudyti vienas kitą, stojo įtampa. Slogi ir gniuždanti. Likusią dieną leidau savo kambaryje. Italas irgi nenorėjo manęs matyti, tik Lučia kartas nuo karto užeidavo pasiteirauti ar man nieko netrūksta, nors... Kartais atrodydavo, kad ji mane tiesiog tikrina.

Paliepimą nusileisti į apačią gavau tik sekančią dieną. Dvejojau, galvojau kaip galėčiau išsisukti nuo susitikimo. Nežinia, kaip mano vyras ketino elgsis toliau, nedavė ramybės. Bet nusileidau. Paklusau jo prašymui. Kaip ir Lučia buvo pamokiusi- aukštai pakelta galva. Ryžtingai užtikrinta, nors drąsa mano buvo tik paviršutiniška.

Kailas manęs laukė savo kabinete. Erdvus kambarys su ąžuoliniu stalu ir didele knygų lentyna pasienyje. Pro langą, jam už nugaros, atsivėrė vaizdas į kiemą.

Man įėjus Kailas pakilo nuo kėdės. Tomas, sėdintis priešais stalą- irgi. Nesitikėjau čia išvysti savo kraštiečio ir, lyg nujausdama kažką negero, mindžikavau tarpduryje. Italas ranka parodė sėstis šalia kraštiečio. Mano žingsniai jau nebuvo tokie užtikrinti, drąsa, su kiekviena akimirka, vis labiau seko. Prisėdau ant kėdės krašto delnus įsprausdama tarp kelių.

- Turi pasirašyti.- be įžangų Kailas pastūmė link manęs popieriaus lapą.

- Kas čia?

- Įgaliojimas. Kad galiu veikti tavo vardu.

- O kam tau to reikia?

- Užsakyti tau pasą.- pastebėjęs mano sumišusį žvilgsnį, sukonkretino.- Keitėsi tavo pavardė, mieloji.

Iš jo lūpų nuskambėjęs malonus kreipimasis labiau priminė įžeidimą. 

- Viskas gerai.- švelniu balsu patikino Tomas toliau laikydamasis draugo pozicijos.- Tai tik formalumas.

Kuo toliau, tuo labiau pradėjau nepasitikėti Tomu. Jis bandė būti draugas abiems: tiek man, tiek ir Kailui. Lyg karo taikdarys. Nors labiau priminė išdaviką. 

Norėdama kuo greičiau dingti iš čia, ištiesiau ranką paimdama rašiklį. Tomas pirštu parodė kuriuose vietoje turiu padėti parašą. Rašiklio plunksna suvirpėjo braižant parašą popieriuje.

- Viskas?- paklausiau padėdama rašiklį.

Tomas paėmė lapus įsidėdamas į segtuvą.

- Kol kas taip.- sausai atsakė mano kraštietis pakildamas ir atsisveikinant paspaudęs Kailui ranką.

Pakilau ir aš. Daugiau nebeištverdama įtampos bei slogios atmosferos. Nežinau, ką šie vyrai buvo sugalvoję, bet man buvo vis vien. Turtų neturėjau, jie nieko negalėjo iš manęs atimti. Likę buvo tik senkančio orumo trupiniai. 

- Palauk.- griežtai paliepė Kailas man pakilus.

Vėl susmukau ant kėdės. Rodydama nepasitenkinimą čia būdama. Jis apėjo stalą ir prisėdo ant jo krašto priešais mane. Tyrinėjo akimis kol prikimusiu balsu ištarė:

- Mano šeima grįžo. Tad ir toliau laikysimės susitarimo.

Ir vėl tas pats... 

- Ir kvailam aišku, kad čia esu ne savo noru.

- O to parodyti nereikia.- Kailas pasilenkė ir delnais suėmė mano pirštus. Ne tiek vedamas šiltų jausmų, kiek norėdamas įtaigiau perteikti žodžius. – Tau tereikia tik būti maloniai ir mandagiai.