... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Žiemos pasaka

Eglė palūžo pirmoji. Susirasdama cigarečių pakelį spruko į lauką. Tomas irgi kažką sumurmėjęs po nosimi pasišalino. Visi pabėgo lyg žiurkės iš skęstančio laivo.

- Tai tu vedęs...- čia buvo daugiau ne klausimas, o teiginys.

Kailas tarp pirštų sukiojo stiklinę su gintariniu skysčiu.

- Taip, vedęs.- jis pakėlė į mane apmaudo sklidinas akis į mane.- Tave.

- Juk žinai, kad ne to klausiu...

Jis išgėrė viskį ir padėjo tuščią stiklinę. Delsė prieš atsakydamas.

- Tu mano pirma žmona.

Laukiau kol jis tęs, bet jis tik parodė praeinančiai padavėjai, kad papildytų jo taurę. Norėjau klausinėti, bet žinojau, kad nieko jis man nepasakos. Iš jo veido supratau, kad dėl iširusių sužadėtuvių jį graužia dar iki šiol.

- Tai buvo seniai.- jis ištiesė ranką ir paglostė man plaukus.

- O kas jai nutiko?

- Žuvo.

- Man labai gaila.

- Kaip ir sakiau- tai buvo seniai.

Šyptelėjo jis, nors mačiau, kad tik apgaudinėjo. Akys išliko tokios pat liūdnos. Ir tas jo žvilgsnis... Lyg žiūrėdamas į mane priekaištautų man, kad užėmiau mirusiosios vietą. 

- Ei,- Kailas pirštų galais kilstelėjo man smakrą.- negalvok apie tai. 

Atsakiau jam skurdžiu šypsniu. Bet man vis tiek čia kažkas nepatiko. Nežinau kas, bet jaučiausi nežinanti kažkokios mistinės paslapties tik aš viena. Oa aplinkiniai ir toliau šnabždėjosi man už nugaros. 

Kailas suėmė mano ranką ir pradėjo žaisti su mano vestuviniu žiedu sukiodamas į šalis. Sugrįžo ir Eglė. Vis dar jausdamasi nusikaltusi. Įniko į gėrimą stengdamasi per daug į mus nežiūrėti. 

- Brolis sutiko senus draugus.- ištarė. – Tikriausiai greitai nepasirodys.

Žvilgtelėjau per petį. Tolėliau stoviniavo Tomas kalbėdamas su grupele vaikinų. Dalį jų pažinojau, geri Emilio draugai. Bandžiau nuo Kailo atsitraukti jausdamasi nepatogiai prieš kitus, bet jis nepaleido mano rankos. Tik stipriau suėmė prisitraukdamas arčiau.

Vienas vaikinas, Povilas, atsiskyrė nuo kompanijos prieidamas prie mūsų.

- Melita, kokia staigmena...- jis pažvelgė į mane ir kiek ilgiau į Kailą.- Maniau jau nebeteks tavęs pamatyti?

Įsitempiau, o tą iškart pajuto ir italas. Povilas nuo mažų dienų užaugo tiek su Emiliu, tiek ir Tomu. O per tiek metų tai turbūt pirmas kartas kada teikėsi su manimi kalbėtis. 

- Kodėl?- paklausiau, nors atsakymo ir nenorėjau išgirsti.

- Na, kai pabėgai iš vestuvių...- Povilas sutiko rūstų Kailo žvilgsnį ir nepatogiai pamindžikavo prie mūsų staliuko. – Maniau, kad tu per gera jau esi mūsų kraštui.

- Kur lenki?- pradėjau pykti. Kailas sujudėjo, tad suskubau raminti spustelint jam kelią bei žvilgsniu maldaudama nesikišti.

- Nustebinai. Palikdama Emilį. Ir pabėgdama su kitu.

- Tai tik mano reikalas.

- Taip, žinoma,- Povilas pasikasė galvą vėl žvilgtelėdamas į šalia manęs sėdintį  vyrą.- Tiesiog norėjau tave pasveikinti ištekėjus ir palinkėti laimės.