... man nebaisu... (naujai atgimusi)

Stipriai mane laikyk

Grįžome į viešbutį. Jaučiausi negyva, be emocijų. Kailas nepratarė nė žodžio, tik visą laiką jaučiau jį šalia. Manimi besirūpinantį. Spinduliuojantį ramybę ir ryžtą, kurio man trūko.

Jaučiausi sušalusi. Virpėjau kalendama dantimis. Kailo paliepimu į kambarį buvo pristatyta arbata. Karštas puodelis įduotas man į rankas. Turėjęs mane sušildyti bent jau iš išorės. Susirangiau ant sofos prisitraukdama prie krūtinės kojas. Žvelgiau sau į rankas. Mačiau sukrešėjusį kraują, kuris gėrėsi gilyn į odą. Net per tiek metų nenusivalė. Lyg dėmė, ženklinanti, kad nepadariau pakankamai. Patryniau delnus į megztinį, bet dėmės nenusivalė. Apimta nevilties pradėjau trinti smarkiau, bet jos vis tiek buvo kruvinos.

Ar aš galėjau išgelbėti ją? Ar būčiau galėjusi ją apginti?

Kailas suėmė mano delnus, suspaudė savuosiuose. Laikydamas, kol jos tapo vėl švarios. Nepaleisdamas, kol aukšta ledo siena, slepianti netekties skausmą, suaižėjo ir griuvo. Karštos ašaros ritosi skruostais, o tiek metų slopinama rauda prasiveržė. Išsilaisvinau. Išliejau viską, kas buvo susikaupę. O jis... Kailas tik laikė mane neleisdamas nuskęsti. Įsikabinau jo. Lyg plūduro jausmų vandenyne. Pasitikėjau juo. Žinojau, kad bus pakankamai stiprus mane išlaikyti. Įsikniaubiau jam į krūtinę leisdama būti apkabinamai. Nes man to reikėjo. Negalėjau būti viena. Buvau per silpna viena tai ištverti. Pasakojau jam istoriją, kurios niekas nebuvo girdėjęs iš mano lūpų. Pagaliau išsilaisvindama iš mane kaustančių pančių. Į žodžius sudėdama viską, visus prisiminimus ir nuoskaudas, kurios laikė mane įkalinę. 

- Aš visada kaltinau save.- tariau greičiau sau nei jam.- Po pamokų nuėjau pas draugę, bet ne tiesiai namo. Jeigu tada būčiau parėjusi namo...- lūžinėjo mano balsas.- jeigu būčiau buvusi...

Lūpos prisilietė man prie smilkinio, o pirštai ir toliau raminančiai glostė mano plaukus.

- Mes neatsakingi už kitų likimus. Nieko nebūtum pakeitusi.

- Bet jeigu...

- Kiekvienas turime ko nors gailėtis. Bet tai nieko nekeičia. Kartais pačios aplinkybės mums būna nepavaldžios.

- Tas mane mažai guodžia. 

Atsitraukiau nuo jo, ištrūkau iš glėbio. Apkabinau ranka kelius priglausdama skruostą. Nors ir žinojau, kad jis teisus, bent jau iš dalies, bet buvau dar tam nepasiruošusi. Nustoti savęs gailėtis ir kaltinti dėl to, kas nutiko tėvams.

Kailas sujudėjo. Palinko į priekį, alkūnes įremdamas į kelius. Atsitraukė rankoves ir delnu persibraukė smakrą. Žvelgė į grindis, kol ištarė:

- Buvau siaubingas vaikas. Sūnus.- jo balsas skambėjo taip tyliai, kad palinkau į priekį norėdama suprasti žodžius.- Nevertinau nieko ir taip pat niekam nepaklusau. Niekaip nesugebėjau atitikti tėvo keliamų itin aukštų reikalavimų. Tapti kokiu kaip jis. Bandžiau, stengiausi, bet galiausiai nusispjoviau į viską. Riedavausi su tėvu kiekvieną pasitaikiusią progą, o vėliau klausydavau kaip tėvai pykstasi tarpusavyje. Mama visada palaikė mano pusę. – jis vos šyptelėjo.- Buvo tiesos ieškotoja, tad manipuliuoti jos gerumu man itin sekėsi. – Kailas nutilo ir giliai bei trūkčiojančiai įkvėpė.- Tuomet ji susirgo vėžiu.

Jis nutilo. Sulaikiusi kvapą laukiau pasakojimo tęsinio. Bet Kailas tik užmerkė akis.

- Man labai gaila. - išspaudžiau banaliausią įmanomą frazę. Bet nieko daugiau protingo nesugalvojau.

- Ilgą laiką, po mamos pralaimėtos kovos su liga, kaltinau save. Kad nebuvau toks sūnus, kokio ji norėjo. Kurio ji buvo verta.- jis vėl nutilo. Bijojau ištarti bent žodį.- Vieną naktį... - Kailas palinko į priekį ir delnais susiėmė veidą prieš kalbėdamas toliau.- Vieną naktį išvydau tėvą klūpantį kieme ir raunantį mamos rankomis sodintas gėles. Verkiantį, vienišą ir visiškai palūžusį. – jis kilsteli rankovę pažvelgdamas į lelijos žiedo tatuiruotę. Pirštų galais perbraukia per rašalo paliktus pėdsakus. Ištiesiau ranką prisiliesdama jam prie dilbio. Pareikšdama buvimą šalia. Kailas kilstelėjo galvą ir žvelgdamas į akis užbaigė savąją istoriją.- Tėvas buvo stipriausias ir drąsiausias mano pažinotas žmogus. Bet visiškai palūžo neištverdamas netekties. Per stipriai mylėjo, kad galėtų gyventi toliau. Po kelių dienų mirė ištikus infarktui. Palikdamas mus, savo vaikus, vienus.

Kailas pasisuko. Palinko artyn delno kraštu perbraukdamas man per skruostą. Žvelgdamas tiesiai man į akis.

- Tu man skausmingai primeni man mamą. Tokia pat naivi ir patikli. Mananti, kad esame geresni nei iš tikrųjų. Tikinti, kad atjauta ir pasiaukojimas gali išgelbėti supuvusią visuomenę. Todėl ir noriu tave turėti šalia savęs. Turėti vilties. Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl tavęs neketinu paleisti.